Lietuvoje pastaraisiais metais gyvena vis daugiau užsieniečių, kuriems ši šalis tapo ne tik laikina gyvenamąja vieta, bet ir namais. Vieni čia atvyko dėl darbo, kiti dėl šeimos, verslo ar kitų priežasčių. Daliai užsieniečių artėjant prie penkerių metų gyvenimo Lietuvoje ribos, natūraliai kyla klausimas – ar jau galima kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje?

Daugeliui užsieniečių gyvenimas Lietuvoje prasideda nuo leidimo laikinai gyventi, kuris paprastai yra susijęs su konkrečiu pagrindu – darbu, studijomis, šeimos ryšiais ar kita aplinkybe. Tuo tarpu leidimas nuolat gyventi suteikia stabilesnį teisinį statusą – užsieniečio teisė gyventi Lietuvoje paprastai nebesiejama su konkrečia priežastimi, dėl kurios jis iš pradžių atvyko į šalį, todėl tai tampa svarbiu žingsniu ilgalaikės integracijos procese.

Tačiau praktikoje vien penkerių metų laikotarpio ne visada pakanka. Vertinamos įvairios aplinkybės: faktinis gyvenimas Lietuvoje, išvykimų trukmė, turėti dokumentai, gyvenimo aplinkybės ir kiti individualūs aspektai.

Kada galima kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje?

Užsieniečiams teisė gauti leidimą nuolat gyventi gali atsirasti skirtingais pagrindais: pavyzdžiui, dėl lietuvių kilmės, teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ar kitų Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytų aplinkybių. Sąlygos priklauso nuo asmens statuso – atskiros taisyklės taikomos Europos Sąjungos piliečiams ir trečiųjų šalių piliečiams.

Vienas dažniausių pagrindų – teisė kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi po penkerių metų nepertraukiamo gyvenimo Lietuvoje, kai asmuo turėjo teisę gyventi Lietuvoje patvirtinantį dokumentą arba kitą teisėtą pagrindą gyventi šalyje.

Svarbu pabrėžti, kad penkerių metų laikotarpis yra tik viena iš sąlygų. Norint gauti leidimą nuolat gyventi šiuo pagrindu, užsienietis privalo išlaikyti valstybinės kalbos egzaminą ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą. Be šių pažymėjimų prašymas nebus tenkinamas.

Vis dėlto penkerių metų terminas praktikoje nėra vien formalus datos suskaičiavimas. Vertinama, ar asmuo iš tiesų nepertraukiamai gyveno Lietuvoje, t. y. ar per šį laikotarpį Lietuva išliko jo nuolatinio gyvenimo vieta ir ar nebuvo aplinkybių, dėl kurių gyvenimo Lietuvoje tęstinumas galėtų būti vertinamas kitaip.

Todėl užsieniečiams prieš kreipiantis dėl leidimo nuolat gyventi dažnai kyla praktinių klausimų: Ar asmens lyties pakeitimas ir naujų asmens dokumentų išdavimas turi įtakos iki to Lietuvoje pragyventam laikotarpiui? Kaip vertinti laikotarpį, kai asmuo Lietuvoje gyveno pagal specifinį teisinį statusą, pavyzdžiui, laikinosios apsaugos pagrindu? Ar dažnos verslo kelionės gali turėti įtakos penkerių metų laikotarpio vertinimui, kai asmuo yra įmonės akcininkas, tačiau nėra įdarbintas įmonėje ir tokios išvykos nėra įforminamos kaip komandiruotės ir kt.?

Kai naujas asmens dokumentas nereiškia naujos migracijos istorijos

Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip teorinis klausimas, praktikoje užsieniečiams kyla ir tokių klausimų. Pavyzdžiui, užsienietis keletą metų teisėtai gyvena Lietuvoje, vėliau pakeičia lytį ir asmens tapatybės dokumentus ir kyla klausimas – ar tai turi įtakos anksčiau Lietuvoje pragyvento laikotarpio vertinimui? Nejaugi Lietuvoje pragyventas laikotarpis skaičiuosis iš naujo?

Vien naujų asmens dokumentų išdavimas savaime nekeičia anksčiau Lietuvoje pragyvento laikotarpio vertinimo. Lyties pakeitimas, dėl kurio atnaujinami asmens duomenys ir išduodami nauji asmens dokumentai, nereiškia, kad ankstesnis asmens teisėto gyvenimo Lietuvoje laikotarpis tampa nebesvarbus.

Teisine prasme naujo asmens dokumento išdavimas nesukuria naujos migracijos istorijos – vertinamas to paties asmens teisėto gyvenimo Lietuvoje tęstinumas. Todėl penkerių metų laikotarpis nėra pradedamas skaičiuoti iš naujo vien dėl to, kad asmuo pakeitė asmens duomenis ar gavo naują pasą.

Specialus teisinis statusas: ar gyvenimo Lietuvoje laikotarpis vis tiek įskaičiuojamas?

Pastaraisiais metais nemažai užsieniečių Lietuvoje gyvena turėdami specialų teisinį statusą, pavyzdžiui, laikinąją apsaugą. Dėl to natūraliai kyla klausimas – ar toks laikotarpis gali būti vertinamas skaičiuojant penkerių metų nepertraukiamo gyvenimo Lietuvoje laikotarpį siekiant gauti leidimą nuolat gyventi?

Laikinosios apsaugos pagrindu Lietuvoje praleistas laikotarpis nėra automatiškai eliminuojamas vertinant penkerių metų gyvenimo laikotarpį. Jeigu asmeniui suteikta laikinoji apsauga ir išduotas teisę laikinai gyventi Lietuvoje patvirtinantis dokumentas, toks laikotarpis yra reikšmingas vertinant teisę kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi.

Vis dėlto teisės aktai numato ir specialias taisykles dėl tam tikrų Lietuvoje praleistų laikotarpių įskaitymo. Kai kuriais atvejais, priklausomai nuo asmens turėto gyvenimo pagrindo ar statuso, Lietuvoje praleistas laikas gali būti įskaičiuojamas tik iš dalies arba gali būti neįskaičiuojamas.

Ar leidimas gyventi kitoje Europos Sąjungos valstybėje gali turėti įtakos siekiant gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje?

Praktikoje neretai pasitaiko situacijų, kai užsienietis, gyvenantis Lietuvoje, kartu turi ir kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduotą leidimą gyventi, pavyzdžiui, verslo, investicijų ar kitu pagrindu. Dėl to dažnai kyla klausimas – ar vien tokio leidimo turėjimas gali turėti įtakos vertinant teisę gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje?

Vien faktas, kad užsienietis turi ar turėjo kitos Europos Sąjungos valstybės narės leidimą gyventi, savaime nepaneigia jo nepertraukiamo gyvenimo Lietuvoje ir neturi savarankiškos teisinės reikšmės sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje.

Vertinant teisę kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi svarbiausia yra ne tai, kokius leidimus gyventi asmuo turi kitose valstybėse, o tai, ar jis atitinka Lietuvos teisės aktuose nustatytas sąlygas. Todėl kiekvienu atveju vertinamos faktinės aplinkybės – kur buvo asmens gyvenimo centras, ar jis iš tiesų nepertraukiamai gyveno Lietuvoje, kokia buvo išvykimų trukmė ir jų priežastys.

Kiek laiko galima būti išvykus iš Lietuvos?

Vienas svarbiausių aspektų siekiant leidimo nuolat gyventi – išvykimų iš Lietuvos trukmė.

Bendra taisyklė – penkerių metų laikotarpiu gyvenimo Lietuvoje nenutraukia išvykimas, kuris:

• trunka ne ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės;
• per visą penkerių metų laikotarpį iš viso nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių.
• Tačiau įstatymas numato lankstumą – buvimo už Lietuvos ribų terminas gali būti viršytas, jeigu tai susiję su „svarbiomis priežastimis“. Tokiomis priežastimis pripažįstamas nėštumas, gimdymas, sunki liga, studijos, profesinis mokymas arba paskyrimas į kitą Europos Sąjungos valstybę narę ar trečiąją valstybę. Tokiais atvejais privalote turėti dokumentus, pagrindžiančius, kad išvykimas buvo objektyviai būtinas.

Tam tikrais atvejais taikomos specialios taisyklės. Pavyzdžiui, užsieniečio komandiruotės gali būti neįskaičiuojamos į leidžiamą nebuvimo laikotarpį, jeigu asmens nuolatinė gyvenamoji vieta išlieka Lietuvoje.

Tačiau praktikoje svarbu ne tik pats išvykimo faktas, bet ir išvykimo aplinkybės bei tai pagrindžiantys dokumentai.

Ar akcininko kelionės verslo reikalais laikomos komandiruotėmis?

Šis klausimas ypač aktualus užsieniečiams, kurie Lietuvoje vykdo verslą.

Praktikoje neretai pasitaiko situacijų, kai užsienietis yra Lietuvos įmonės akcininkas ar valdymo organo narys, tačiau nėra su įmone susijęs darbo santykiais. Tokie asmenys dažnai vyksta į užsienį verslo reikalais ir mano, kad šios išvykos turėtų būti vertinamos kaip komandiruotės.

Vis dėlto vien tai, kad kelionė buvo susijusi su verslo veikla, savaime nereiškia, jog ji bus laikoma komandiruote migracijos teisės prasme. Pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymą į leidžiamą nebuvimo Lietuvoje laikotarpį neįskaičiuojamas tik komandiruočių laikas, jeigu užsieniečio nuolatinė gyvenamoji vieta išlieka Lietuvoje.

Svarbu turėti omenyje, kad bendrovės akcininkas nėra bendrovės darbuotojas – jis yra bendrovės dalyvis, o valdybos ar kito valdymo organo narys savo funkcijas paprastai vykdo ne darbo santykių pagrindu. Todėl tokių asmenų verslo kelionės ne visais atvejais gali būti laikomos komandiruotėmis.

Migracijos departamentas kiekvieną situaciją vertina individualiai. Sprendžiant, ar konkrečios išvykos gali būti prilygintos komandiruotėms ir neįskaičiuojamos į nebuvimo Lietuvoje laikotarpį, vertinami kelionių tikslai, faktinės aplinkybės ir pateikti įrodymai. Toks vertinimas atliekamas tik nagrinėjant prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi.

Praktikoje esame susidūrę su atvejais, kai užsieniečiams buvo atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi, nes dažnos išvykos, nors ir susijusios su verslo reikalais, nebuvo pripažintos komandiruotėmis, o jų visuma lėmė išvadą, kad nebuvo išlaikytas nepertraukiamo gyvenimo Lietuvoje kriterijus. Todėl asmenims, kurie dažnai vyksta į užsienį verslo tikslais, verta iš anksto įvertinti, kaip tokios išvykos galėtų būti vertinamos migracijos procese.

Kai faktinį gyvenimą Lietuvoje tenka įrodinėti papildomais dokumentais

Daugelis užsieniečių mano, kad pakanka turėti penkerius metus galiojusį leidimą gyventi Lietuvoje ir teisė kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi bus vertinama automatiškai. Tačiau praktikoje pasitaiko situacijų, kai vien formalių duomenų nepakanka – Migracijos departamentui gali kilti poreikis papildomai įsitikinti, kad Lietuva iš tiesų buvo asmens nuolatinio gyvenimo vieta.

Praktikoje esame susidūrę ir su situacija, kai užsieniečio buvo paprašyta pateikti net penkerių metų komunalinių paslaugų dokumentus, siekiant įvertinti, ar jis iš tiesų nuolat gyveno Lietuvoje. Tokia užklausa neretai nustebina pareiškėjus, tačiau ji parodo, kad tam tikrais atvejais vien turėto leidimo gyventi nepakanka – gali būti vertinamos ir faktinės gyvenimo aplinkybės.

Tai nereiškia, kad kiekvienas pareiškėjas turi iš anksto kaupti penkerių metų elektros, vandens ar kitų komunalinių paslaugų sąskaitų archyvą. Migracijos departamentas kiekvieną situaciją vertina individualiai, o papildomų dokumentų paprastai prašoma tik tada, kai jų reikia faktinėms aplinkybėms įvertinti.

Priklausomai nuo konkrečios situacijos, naudingi gali būti įvairūs dokumentai, padedantys pagrįsti faktinį gyvenimą Lietuvoje, pavyzdžiui:

• gyvenamosios vietos deklaravimo dokumentai;
• darbo Lietuvoje faktą patvirtinantys dokumentai;
• darbo sutartys ir darbo užmokesčio apskaitos dokumentai;
• duomenys apie sumokėtus mokesčius ir socialinio draudimo įmokas;
• būsto nuomos sutartys arba nekilnojamojo turto nuosavybės dokumentai;
• banko sąskaitų išrašai;
• dokumentai apie vaikų ugdymą Lietuvoje (darželio ar mokyklos lankymą);
• sveikatos priežiūros paslaugų naudojimą patvirtinantys dokumentai;
• kiti dokumentai, padedantys įrodyti, kad asmens gyvenimo centras iš tikrųjų buvo Lietuvoje.

Žinoma, tai nereiškia, kad visi šie dokumentai bus reikalingi kiekvienu atveju. Paprastai Migracijos departamentas nereikalauja pateikti informacijos ar dokumentų, kuriuos jau turi savo žinioje, pavyzdžiui, duomenų apie deklaruotą gyvenamąją vietą ar išduotus leidimus gyventi. Tačiau kilus abejonių dėl faktinio gyvenimo Lietuvoje, papildomi įrodymai gali tapti svarbia prašymo nagrinėjimo dalimi.

Patariame nelaukti Migracijos departamento užklausos – geriausia „gyvenimo centro“ įrodymus (darbo sutartis, nuomos dokumentus, banko išrašus) kaupti sistemingai visą penkerių metų laikotarpį. Tai gerokai palengvina procesą ir sumažina riziką gauti neigiamą sprendimą.

Penkeri metai Lietuvoje – tinkamas laikas įsivertinti situaciją

Leidimas nuolat gyventi yra svarbus etapas užsieniečiams, kurie Lietuvoje kuria savo gyvenimą. Tačiau praktikoje daugiausia klausimų kyla ne dėl pačios penkerių metų taisyklės, o dėl individualių aplinkybių.

Ar visi išvykimai buvo tinkamai įvertinti? Ar gyvenimo Lietuvoje tęstinumą prireikus bus galima pagrįsti? Ar pasikeitę asmens duomenys, specifinis teisinis statusas ar verslo veiklos ypatumai gali turėti reikšmės?

Migracijos teisėje dažnai svarbios ne tik pačios teisės normos, bet ir jų taikymas konkrečioje situacijoje. Būtent todėl individualias aplinkybes verta įsivertinti dar prieš kreipiantis dėl leidimo nuolat gyventi – tai gali padėti išvengti papildomų klausimų, ilgesnio nagrinėjimo ar netikėtų kliūčių proceso metu.