Šiandien tarptautinės sankcijos ir jų įgyvendinimas yra itin aktuali ir opi problema, kuri nugula ir ant Lietuvoje veikiančių įmonių vadovų pečių. Atitinkamai vadovams (direktoriams, valdybos nariams ar kt.), kurie pagal įmonės valdymo struktūrą yra atsakingi už atitinkamų sandorių sudarymą ir vykdymo kontrolę, gali būti taikoma atsakomybė už netinkamą (sąmoningai ar dėl aplaidumo) tarptautinių sankcijų įgyvendinimą.

Vadovaujantis Lietuvoje galiojančiu teisiniu reguliavimu, sandoriai, kurie buvo sudaryti iki nustatant tarptautinių sankcijų Lietuvos Respublikoje įgyvendinimą, turi būti nedelsiant nutraukti vienašališkai ar šalių susitarimu arba jų vykdymas sustabdytas tarptautinių sankcijų įgyvendinimo laikotarpiui. Taip pat draudžiama sudaryti sandorius, kurių vykdymas prieštarautų Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms. Tokie sandoriai, sudaryti nustačius tarptautinių sankcijų Lietuvos Respublikoje įgyvendinimą, yra niekiniai ir negalioja. Kadangi įmonių vadovai yra tiesiogiai atsakingi už sandorių sudarinėjimą įmonių vardu ir vykdymo klausimus, būtent vadovai yra esminiai subjektai, kurių sprendimai ar veiksmai gali pažeisti nurodytus reikalavimus. O jeigu dėl to vadovaujamai įmonei atsiranda neigiamų pasekmių (kredito įstaigos įšaldo sąskaitose esančias lėšas; nutraukiami įmonės ir sankcionuoto subjekto sudaryti sandoriai, kuriuos įmonė jau įvykdė; įmonės atžvilgiu pradedamas baudžiamasis teisinis persekiojimas; pablogėja įmonės reputacija ar kt.), gali būti apskaičiuoti įmonės nuostoliai, į kurių kompensaciją įmonė, žinoma, gali pretenduoti civiline tvarka.

Svarbu ir tai, kad Lietuvos įmonės ir vadovai, veikdami įmonių vardu, turi paisyti Lietuvoje taikomų tarptautinių sankcijų net ir tuo atveju, jeigu faktiškai veikia (atlieka veiksmus) užsienio valstybėse, kuriose panašios sankcijos nėra pripažįstamos. Todėl, pavyzdžiui, sutarties, sudarytos su sankcionuotu subjektu, vykdymas sankcionuotoje šalyje (o ne Lietuvoje), neatleidžia įmonės nuo pareigos laikytis Lietuvoje taikomo sankcijų režimo, o įmonės vadovų – nuo pareigos kompensuoti įmonės nuostolius, jeigu dėl vadovų veiksmų įmonei kiltų neigiamos pasekmės.

Kol kas teismų praktikoje nėra visiškai aiškiai atsakytas klausimas, ar, nesant vadovo sąmoningų (tyčinių) veiksmų tarptautinėms sankcijoms pažeisti, atsakomybė prieš įmonę vadovui gali būti taikoma už bet kokį vadovo aplaidumą, ar tik už didelį (pasireiškianti aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas). Viena vertus, teismų praktikoje yra išaiškinta, kad už įstatymuose aiškiai numatytų pareigų pažeidimą atsakomybė vadovui kyla net tuo atveju, jeigu nėra akivaizdaus vadovo aplaidumo. Kita vertus, teismų praktikoje yra implikacijų, jog teisės aktuose numatytos pareigos, jeigu jos yra nukreiptos į įmonę, nėra tiesiogiai vadovų pareigos. Be to, negalima nepastebėti, jog praktiškai gali kilti situacijų, kai vadovams gali būti itin sudėtinga nustatyti, jog vienas ar kitas subjektas yra sankcionuotas, todėl taikyti atsakomybę vadovams už įprastą (ne didelį) aplaidumą gali būti neproporcinga. Belieka tikėtis, kad Lietuvoje veikiančių įmonių vadovai dės maksimalias įmanomas pastangas laikytis taikomų sankcijų režimo, o jeigu vadovai ir „paslys“ – teismai ras „aukso viduriuką“, kad civiline tvarka būtų baudžiami tikrai nusikaltę asmenys. Juolab, kad už sankcijų pažeidimą vadovams, priklausomai nuo situacijos, gali būti taikoma ir baudžiamoji bei administracinė atsakomybė.