Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 89 str. 2 d. nustatytos sąlygos, kurioms esant pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis gali būti keičiama neatliekant naujos pirkimo procedūros ir nereikalaujant patikrinti ar keitimas yra esminis. Kitaip tariant, įstatyme įtvirtina prezumpcija, kai sutarties keitimas nėra laikomas esminiu ir nėra svarbios sutarties keitimo priežastys,  t. y. kai: 

„1) bendra atskirų pakeitimų pagal šį punktą vertė neviršija atitinkamų tarptautinio pirkimo vertės ribų, nurodytų šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje; 

2) bendra atskirų pakeitimų pagal šį punktą vertė neviršija 10 procentų pradinės pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties vertės prekių ar paslaugų pirkimo atveju ir 15 procentų – darbų pirkimo atveju; 

3) pakeitimu iš esmės nepakeičiamas pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties pobūdis.“ 

Tam, kad šiuo pagrindu būtų galima pasinaudoti, reikalinga visų trijų sąlygų visuma, tačiau ši mano įžvalga susijusi būtent su VPĮ 89 str. 2 d. 2 p. nustatyta sąlyga, kadangi kitų dviejų sąlygų taikymas praktikoje pakankamai aiškus ir nepakitęs. 

Taigi – kaip turi būti skaičiuojama, ar bendra atskirų pakeitimų pagal šį punktą vertė neviršija 10 proc. pradinės pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties vertės prekių ar paslaugų pirkimo atveju ir 15 proc. – darbų pirkimo atveju? 

Bendros atskirų pakeitimų vertės skaičiavimo praktika VPĮ nenustatyta, tačiau dėl pakeitimų vertės skaičiavimo viešai skelbiamoje metodinėje medžiagoje pasisakiusi Viešųjų pirkimų tarnyba (toliau – VPT). Iki 2025 m. vasario tiek DUK, tiek ir mokymų medžiagoje, kuri viešai prieinama ir dabar, galėjome matyti tokią bendros atskirų pakeitimų vertės skaičiavimo „be minuso ženklo“ praktiką: 

---

„Šiuo punktu vykdomi smulkūs pakeitimai ir galima įvardinti, kad jis yra paprasčiausiai įgyvendinamas. Leidžiami pakeitimai be ypatingų, didelių argumentų (pvz. nenumatytos aplinkybės) ir netikrinant ar tai pakeitimas esminis ar neesminis. Svarbu atsižvelgti, ar atitinka numatytas sąlygas šiame punkte bei keitimas atliekamas laikantis viešojo pirkimo principų (pvz. neleistina situacija, kad sudarius sutartį po savaitės padidinama kaina, nors už tai nieko papildomai negaunama, o per savaitę jokios aplinkybės reikšmingai ir nepasikeitė). Pagal šį atvejį, atsisakomos ir papildomai įsigyjamos prekės/paslaugos/darbų vertės turi būti sumuojamos (be minuso ženklo). Kitaip sakant, atsisakant už 100 eurų (-100) ir perkant papildomai už 100 eurų, pakeitimo vertė yra ne -100+100=0, o 100+100=200.“

 

2014-02-26 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES (toliau – Direktyva 2014/24/ES), kuri į nacionalinę teisę (VPĮ) perkelta dar 2017-07-01,
72 str. 2 d. nustatyta: „Kai daromi keli pakeitimai iš eilės, vertė nustatoma pagal iš eilės daromų pakeitimų grynąją kumuliacinę vertę.“ Tačiau šio sakinio nematyti VPĮ 89 str., kuriame reglamentuota sutarčių keitimo tvarka. 

Vis dėlto viešųjų pirkimų politiką formuojanti ir už Direktyvos 2014/24/ES perkėlimą į nacionalinę teisę buvusi atsakinga Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija (toliau – EIM), praėjus 8-iems metams nuo Direktyvos perkėlimo, paaiškino, kad  

VPĮ 89 str. 2 d. įtvirtinta bendra atskirų pakeitimų vertė = grynoji kumuliacinė vertė, nustatyta Direktyvos 2014/24/ES 72 str. 2 d. 

Štai populiarusis šių dienų virtualusis kolega ChatGPT remdamasis lingvistika mano, kad šie terminai visgi  reiškia skirtingus dalykus, ypač viešųjų pirkimų kontekste, todėl nėra tapatūs: 

Vis dėlto, spręsti tikrai ne jam, o EIM, kuri VPT paaiškino, kad nors ir ne pažodžiui, bet Direktyvos 2014/24/ES 72 str. 2 d. minima „grynoji kumuliacinė vertė“ atitinka VPĮ 89 str. 2 d. minimą „bendrą pakeitimų vertę“. 

Gavusi tokį ministerijos išaiškinimą VPT pakeitė iki 2025 m. vasario skelbtą bendros atskirų pakeitimų vertės skaičiavimo praktiką ir viešoje metodinėje medžiagoje bei informaciniame pranešime nurodė naująją praktiką:  

• Pagal naujai formuojamą praktiką, sutarties pakeitimą grindžiant tuo pačiu pagrindu, VPĮ 89 straipsnio 2 dalimi, apskaičiuojant atskiro sutarties pakeitimo vertę į ją nebereikia įtraukti tos pakeitimo dalies, kuri išlieka nepakitusi. Tokiu atveju pakeitimo verte laikomas skirtumas tarp sukeičiamų prekių, paslaugų ar darbų verčių, o ne tų verčių reikšmių suma;

• Taigi nesvarbu, kokios rūšies būtų atskiras pakeitimas (sukeičiamumas, atsisakymas ir papildomas įsigijimas), apskaičiuojant keitimo vertę turėtų būti imama grynoji kumuliacinė vertė. Pavyzdžiui, jeigu pirkimo vykdytojas sutarties keitimą, t. y. vienų darbų atsisakymą už 1 000 Eur (be PVM), kitų darbų įsigijimą už 1 200 Eur (be PVM) grįstų tuo pačiu pagrindu, VPĮ 89 straipsnio 2 dalimi, tokiu atveju pakeitimo vertė būtų 200 Eur (be PVM).

Natūraliai kyla naujos skaičiavimo praktikos taikymo klausimai: nuo kada ją galima taikyti, ar ji galioja jau sudarytoms ir vykdomoms viešųjų pirkimų sutartims?  

Kadangi Direktyvos 2014/24/ES 72 str. 2 d. nuostatos dalis „Kai daromi keli pakeitimai iš eilės, vertė nustatoma pagal iš eilės daromų pakeitimų grynąją kumuliacinę vertę“ atitinka „bendrą atskirų pakeitimų vertę“, nustatytą VPĮ 89 str. 2 d., ja remtis buvo galima nuo pat 2017-07-01.  

Štai VPT šia nuostata ir naująja keitimų skaičiavimo praktika jau rėmėsi vertinimo išvadoje dėl 2019 m. sudarytos rangos sutarties keitimų vertinimo (2025-04-03 išvada Nr.4S-378).

Kokią naudą šis pokytis suteikia sutarčių vykdytojams?

• platesnės galimybės keisti sutartis be svarbių priežasčių; 

• sunkiau pasiekiama maksimali leidžiamų keitimų vertės riba; 

• galimybė šią praktiką taikyti jau sudarytoms ir vykdomoms sutartims. 

Kilus klausimų dėl naujos sutarties keitimų skaičiavimo praktikos taikymo, kviečiu konsultacijai!