Juridinio asmens nemokumas (toliau – nemokumas) – juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Vadinasi, juridinio asmens nemokumas vertinamas pagal dvi alternatyvias sąlygas: pirma, ar juridinis asmuo negali laiku vykdyti turtinių prievolių (likvidumo testas); antra, ar juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (balanso testas). Bent vienos iš šių sąlygų egzistavimas patvirtina, kad juridinis asmuo yra nemokus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas teismų praktiką dėl juridinio asmens pripažinimo nemokiu, taip pat yra išaiškinęs, kad juridinio asmens nemokumas yra sietinas su rimtais finansiniais sunkumais (ne laikinais), kuriuos atspindi tokie požymiai:

1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį. Turi reikšmės, ar juridinis asmuo gauna pajamų, kokie yra pelno (nuostolių) rodikliai, taip pat ar juridinis asmuo turi galiojančių sutarčių, ar jos vykdomos;

2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams, ypač jei juridinis asmuo nesugeba ilgą laiką sumokėti net nedidelio dydžio skolų;

3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti. Vertinant turtą, atsižvelgiama ir į jo sudėtį: reikšmingiausias yra turimas nekilnojamasis ar kitas likvidus materialusis turtas, tuo tarpu juridinio asmens turimos reikalavimo teisės į trečiuosius asmenis nėra vertinamos kaip turtas, savaime patvirtinantis juridinio asmens mokumą (juridinio asmens skolininkai taip pat gali susidurti su mokumo problemomis ir pan.).

Nemokumo procesą inicijuoti privalo inicijuoti:

1) juridinio asmens vadovas, jeigu juridinis asmuo yra nemokus;

2) juridinio asmens likvidatorius, jeigu juridinio asmens likvidavimo metu paaiškėja, kad juridinis asmuo yra nemokus.

Juridinio asmens nemokumo tikimybė – padėtis, kai realiai tikėtina, kad juridinis asmuo taps nemokus per artimiausius tris mėnesius.

Esant juridinio asmens nemokumo tikimybei, juridinio asmens vadovas privalo:

1) nedelsdamas informuoti juridinio asmens dalyvius apie juridinio asmens nemokumo tikimybę ir siūlyti spręsti finansinių sunkumų klausimą;

2) imtis veiksmų kreditorių interesams apsaugoti;

3) vengti tyčinių ir (ar) didelio neatsargumo veiksmų, kuriais būtų keliamas pavojus juridinio asmens gyvybingumui.

Juridiniam asmeniui tapus nemokiam, juridinio asmens vadovas privalo:

1) nedelsdamas informuoti juridinio asmens dalyvius apie juridinio asmens nemokumą ir siūlyti spręsti juridinio asmens mokumo atkūrimo klausimą;

2) nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą;

3) ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo dienos, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad susitarimas dėl pagalbos finansiniams sunkumams įveikti yra nevykdomas arba netinkamai vykdomas, inicijuoti nemokumo procesą;

4) imtis veiksmų kreditorių interesams apsaugoti;

5) vengti tyčinių ir (ar) didelio neatsargumo veiksmų, kuriais būtų keliamas pavojus juridinio asmens gyvybingumui.

Nemokumo procesą inicijuoti turi teisę:

1) juridinio asmens vadovas, esant juridinio asmens nemokumo tikimybei (padėtis, kai realiai tikėtina, kad juridinis asmuo taps nemokus per artimiausius tris mėnesius);

2) kreditorius, kuriam prievolės įvykdymo terminas yra suėjęs.

Bankroto procesas gali būti vykdomas ne teismo tvarka, jeigu sprendimo bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka priėmimo dieną yra tenkinamos šios sąlygos:

1) teismuose nėra iškelta bylų ar nevyksta išankstinis ginčų nagrinėjimas ne teismo tvarka, kuriuose juridiniam asmeniui pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų reikalavimai, susiję su darbo santykiais;

2) į juridinio asmens turtą nėra nukreiptas išieškojimas pagal teismų ar kitų institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus;

3) nėra atliekamas mokestinis tyrimas ar mokestinis patikrinimas Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.

Jeigu nėra tenkinamos šios sąlygos, bankroto procesas gali būti vykdomas ne teismo tvarka tik tuo atveju, jeigu mokesčių administratorius, ieškovas ir (ar) išieškotojas sutinka.

Taip pat prieš priimant sprendimą dėl neteisminio bankroto, teks daug bendradarbiauti su kreditoriais, nes iškelti neteisminio bankroto bylą reikalingas reikšmingo dydžio reikalavimo teises turinčių kreditorių pritarimas: sprendimas bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka laikomas priimtu, jeigu jam pritarė kreditoriai, kurių reikalavimų suma vertine išraiška sudaro ne mažiau kaip 3/4 visų juridinio asmens turimų įsipareigojimų, įskaitant ir tuos, kurių mokėjimo terminai nepasibaigę, sumos, esančios sprendimo priėmimo dieną.

Bankroto procesas ne teismo tvarka yra kur kas pigesnis bei operatyvesnis nei bankroto procesas teismo tvarka, kadangi:

1. bankroto procedūrą vykdant teismo keliu bankroto administratoriai dažnai sutinka įmonę administruoti už mažesnį atlyginimą. Taigi, kreditorinių reikalavimų tenkinimui tenka daugiau lėšų nei neteisminio bankroto atveju;
2. visus klausimus, kuriuos įprastu atveju sprendžia teismas teisminio bankroto proceso atveju, bankroto proceso ne teismo tvarka atveju sprendžia kreditoriai balsų dauguma.

Neteisminis bankroto procesas yra trumpesnis ir operatyvesnis nei teisminis bankroto procesas, kuriame teismas sprendžia svarbiausius klausimus ir palaiko proceso kontrolę.

Taip pat neteisminio bankroto atveju, nemokumo administratorių skiria kreditorių susirinkimas, todėl yra galimybė siūlyti nemokumo administratorių.

Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir / ar neveikimu)) ir/ar juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

Teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šiuos požymius:

1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai;

2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis;

3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą;

4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas. Kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį ir į tai, kad ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu. Įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pakankamo pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais. Kitais atvejais įmonės vadovo nebendradarbiavimas su bankroto administratoriumi ir bankroto bylą nagrinėjančiu teismu gali būti įvertintas taikant jam įstatyme nustatytas sankcijas, tačiau savaime nelemia išvados dėl įmonės tyčinio bankroto;

5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.

Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą.

Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą, išaiškino, kad šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Tačiau vien savaime aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbūt nemoki, nereiškia tyčinio bankroto, juolab, jei įmonė, pablogėjus finansinei padėčiai dar kelerius metus vykdė veiklą, jos kreditoriai neinicijavo bankroto procedūrų.

Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki.

Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad ne bet kokie veiksmai yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, bet tik tie, kurie iš esmės pablogino nemokios įmonės padėtį: jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia.

Įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą, todėl įrodinėjimo standartas šios kategorijos bylose yra aukštesnis ir lemia didesnę teismo aktyvumo pareigą siekiant nustatyti visas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Įmonės bankrotas turėtų būti pripažįstamas tyčiniu tik tuo atveju, jei teismui nelieka pagrįstų abejonių, kad įmonės bankrotą lėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, kuriais buvo sukeltas įmonės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės turtinė padėtis. Atsižvelgiant į nemokumo teisėje vyraujantį reabilitacinį tikslą bei neigiamas įmonės bankroto sukeliamas pasekmes, tyčinį bankrotą reglamentuojančios nuostatos taip pat neturi būti aiškinamos ir taikomos tokiu būdu, kuris atgrasytų įmonės valdymo organus nuo protingumo kriterijų neviršijančios rizikos, siekiant atkurti mokumo problemų turinčios įmonės veiklą ir išvengti bankroto.

Teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis) (paprastai paskutinį įmonės vadovą arba/ir ankstesnius įmonės vadovus), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą. Nustačius tokius neteisėtus asmenų veiksmus, jiems kyla pareiga atlyginti žalą (paprastai ji būna lygi kreditorių reikalavimų sumai).

Negana to, teismų praktikoje pripažįstama, kad nemokiai įmonei skirtingais laikotarpiais vadovavę skirtingi vadovai atsako tik už savo vadovavimo laikotarpiu atsiradusią žalą; jų atsakomybė turi būti atribota ir individualizuota, individualiai nustatant kiekvieno iš jų civilinės atsakomybės sąlygų visetą, dėl jos turi būti sprendžiama pagal faktines aplinkybes, žalos dydis turi būti skaičiuojamas kiekvieno iš jų vadovavimo laikotarpiui atskirai. Taigi teismų praktikoje pripažįstama, jog atsakomybė turi būti individualizuojama.

Vadinasi, net teismui pripažinus tyčinį bankrotą, visų bendrovės vadovų atsakomybė negali būti vertinama vienodai. Teismas turėtų atskirti atsakomybę tų vadovų, kurie vadovavo bendrovei prieš pat bankrotą, ir kurie vadovavo prieš kelis metus.

Neretai bankroto procedūros metu pamirštama, kad dalį įmonės turto sudaro ir nematerialus turtas – prekių ženklas, išradimas, dizainas, teisės į programinę įrangą ar interneto svetainę, konfidenciali informacija, ir šia turto dalimi nebesirūpinama.

Dažnai šios teisės nėra įtraukiamos į bankrutuojančios įmonės turto sarašą, o teisės nėra pratęsiamos. Dažnai taip padaroma didelė klaida ir iš esmės sumažinama įmonės turto vertė. Jeigu teisės į nematerialų įmonės turtą yra išsaugomos ir palaikomos, vėliau jos gali būti parduodamos kaip ir bet kuris kitas įmonės turtas.

Todėl, net jei įmonė bankrutuoja, yra privalu:

– Pratęsti prekių ženklų registracijas ar mokėti registracijos mokestį, jei jis dar nesumokėtas;

– Mokėti išradimo patento metų galiojimo mokesčius;

– Mokėti įmonės turimų licencijų mokesčius;

– Į kreditorių sarašą įtraukti visus trečiuosius asmenis, kurie kūrė įmonei autorinius kūrinius, tačiau už juos dar nėra atsiskaityta;

– Saugoti įmonės komercines paslaptis ir imtis priemonių, jeigu jos yra atskleidžiamos.