Verslo aplinkai globalėjant ir akcinių bendrovių verslams augant, o verslo pasauliui tebesant priklausomam nuo verslo ir kitų tarpasmeninių ryšių, sėkmingų bendrovių organų narių (direktorių, valdybos, stebėtojų tarybos narių ir pirmininkų bei kt.) dalykiniai ir kiti ryšiai bei interesai tampa vis platesni ir įvairesni. Kartu su tarpasmeninių ryšių bei interesų plėtra neišvengiamai atsiranda ir rizika interesus supainioti, t. y. atsiranda interesų konflikto rizika. Bendrovių organų nario interesų konfliktas – situacija, kuri atitinka šiuos požymius:

1. direktorius, valdybos, stebėtojų tarybos ar kito organo narys (patogumo dėlei vadinkime juos visus vadovais) be aiškiai išreikšto intereso rūpintis bendrovės verslu (verslo intereso) taip pat turi interesą, kuris yra nukreiptas į jo paties ar su juo susijusių asmenų poreikių tenkinimą (asmeninį interesą),
2. abu nurodyti interesai vienas kitam prieštarauja (vienas iš jų gali būti patenkintas tik tuo atveju, jeigu tiesiogiai ar netiesiogiai nukenčia kitas).

Nesuvaldytas interesų konfliktas žalingas bendrovei ne tik aiškiai išreikšta forma, bet yra susijęs ir su sunkiai iš anksto identifikuojamomis operacinėmis, atitikties, reputacinėmis bei net strateginėmis rizikomis. Todėl tinkamas interesų konfliktų valdymas sėkmingam verslui turi didelę reikšmę.

I. INTERESŲ KONFLIKTŲ VALDYMO MECHANIZMO PAGRINDAI

Svarbu suprasti, kad ne bet koks interesų konfliktas gali būti laikomas neteisėtu.

Pirma, bendrovių akcininkai pareigų, kurias vykdant galėtų atsirasti interesų konfliktas, bendrovės atžvilgiu neturi, taigi negali susidurti ir su interesų konflikto situacijomis (nėra interesų konfliktų valdymo objektai). Žinoma, tai yra bendra taisyklė, kuri teisės aktų leidžiamoje apimtyje gali būti koreguojama bendrovės steigimo dokumentais ir/ar akcininkų sutartimis.

Antra, taip pat reikia suprasti, kad interesų konfliktu turėtų būti laikoma tik verslo ir asmeninių interesų priešprieša, kuri nėra pateisinama iš gerosios verslo praktikos perspektyvų. Pavyzdžiui, vadovo nenoras dirbti viršvalandžius formaliai gali būti laikomas interesų konfliktu (nes prieštarauja bendrovės tikslui gauti maksimaliai pelno), tačiau toks elgesys yra aiškiai pateisinamas, saugant kitas vertybes (vadovo sveikatą, šeimos gerovę ir kt.). Smulkių dovanų iš verslo partnerių priėmimas taip pat galėtų būti laikomas interesų konfliktu, tačiau tai yra „nepavojingas“ (de minimis) konfliktas, kurį drausti nėra didelio poreikio.

Trečia, analogiškas sprendimas (elgesys arba neveikimas) gali būti laikomas ir nelaikomas interesų konfliktu, priklausomai nuo to, kas šį sprendimą priima (ar tai direktorius, valdybos narys, ar kt., nes šių asmenų funkcijos skiriasi).

Čia ir slypi sudėtingumas. Interesų konflikto sąvoka dėl savo pobūdžio, priklausomai nuo situacijos, gali įgyti vis kitą prasmę. Todėl bendrovės, siekiančios sukurti aiškių interesų konflikto valdymo mechanizmą, neturėtų pasiklausti bendru interesų konflikto sąvokos supratimu, o turėtų savo vidiniais dokumentais apibrėžti bent konkrečiame verslo sektoriuje, kuriame bendrovė veikia, dažniausiai pasitaikančių ar galinčių pasitaikyti interesų konfliktų požymius. Patartina šiuos požymius apibrėžti šiek tiek plačiau, apimant ir tuos atvejus, kai interesų konfliktai nėra taip ryškiai išreikšti, kadangi neaiškiose situacijose yra didesnė tikimybė suklysti).

Visgi būtina turėti omenyje, jog interesų konfliktų valdymas, kaip nurodoma tarptautinės gerosios praktikos pavyzdžiuose (žr., pvz., G20/EBPO Korporatyvinės valdysenos principus), remiasi turinio prieš forma viršenybės principu. Dėl šios priežasties, nors interesų konfliktų požymių įvardijimas vidiniuose dokumentuose yra svarbus prevencijos tikslais, realus interesų konfliktų valdymas turėtų būti perduotas konkretiems organams/asmenims. Šie organai/asmenys gali būti grupuojami į dvi kategorijas:

1. Organai/asmenys, pasitelkiami su tikslu identifikuoti potencialius interesų konfliktus. Įprastai tokia funkcija patikima nepriklausomiems valdybos ar kitų kolegialių organų nariams (žr., pvz., NASDAQ OMX Vilnius listinguojamų bendrovių valdymo kodeksą). Nepriklausomų narių tikslas yra analizuoti organų, kuriems jie priklauso, sprendimus bei nustatyti su šių sprendimų priėmimu susijusias grėsmes dar iki jų priėmimo. Žinoma, interesų konfliktų prevencija gali būti patikėta ir atskiriems, specialiai tam suformuotiems organams (pvz., atitikties pareigūnams, komitetams), tačiau bet kokiu atveju šių organų narių (ar bent jau jų dalies) nepriklausomumas turėtų būti išlaikytas.
2. Organai/asmenys, tvirtinantys žemesnės grandies vadovų sprendimus interesų konflikto situacijose. Nei viena bendrovė neišvengia interesų konfliktų. Kartais veikimas interesų konflikto situacijoje netgi yra būtinas. Tokiu atveju interesų konflikto situacijoje veikiantis arba siekiantis veikti vadovas gali būti (turėtų būti) atleistas nuo atsakomybes prieš bendrovę net už nepasiteisinusius veiksmus, jeigu jo veiksmus interesų konflikto situacijoje patvirtina aukštesnės grandies organas (vadovai).

Abu nurodyti elementai (interesų konfliktų sąrašo parengimas ir interesų konfliktus valdančių organų struktūros suformavimas) yra esminiai interesų konfliktų valdymo mechanizmo elementai.

II. INTERESŲ KONFLIKTO IŠVIEŠINIMAS IR SPRENDIMŲ PRIĖMIMAS

Neatsiejama interesų konfliktų valdymo proceso dalis yra tinkamas potencialių interesų konfliktų išviešinimas. Šį galima skirstyti į du santykiniai atskirus etapus:

1. Aiškus ir detalus asmeninių interesų, kurie gali kirstis su verslo interesais, deklaravimas, atliekamas prieš tai, kai konkretus asmuo yra paskiriamas eiti vadovo pareigas, taip pat šios informacijos reguliarus atnaujinimas (ex ante deklaravimas). Tikslas – įsitikinti, ar konkretus vadovas dėl savo asmeninio suinteresuotumo yra tinkamas eiti pareigas.
2. Kilusio arba neišvengiamai kilsiančio interesų konflikto deklaravimas aukštesniam organui ir, jeigu vadovas yra kolegialaus organo narys, taip pat deklaravimas šiam kolegialiam organui (ex post deklaravimas). Tikslas – sudaryti galimybę nustatyti, ar konkretus sprendimas, atsižvelgiant į su interesų konfliktu susijusias rizikas, gali būti priimtas/įgyvendintas, ar visgi negali būti priimtas/turi būti panaikintas.

Rekomenduotina (o kai kuriais atvejais ir privaloma) vadovui nusišalinti nuo konkretaus sprendimo priėmimo, jeigu šis sprendimas yra susijęs su vadovui kilusiu interesų konfliktu. Žinoma, ši rekomendacija taikoma tuo atveju, jeigu konkretų sprendimą priima kolegialus organas ir su interesų konfliktu susidūręs vadovas yra vienas iš šio organo narių. Jeigu sprendimą turi priimti vienasmenis organas (direktorius), interesų konflikto valdymas apsiriboja tik šio sprendimo (kartu su informacija apie interesų konfliktą) perdavimu aukštesniam organui patvirtinti.

III. ATSAKOMYBĖ UŽ INTERESŲ KONFLIKTO SITUACIJOJE PRIIMTUS SPRENDIMUS (ATLIKTUS VEIKSMUS)

Jeigu visgi vadovas priima sprendimą interesų konflikto situacijoje, svarbu suprasti, jog šis sprendimas nebūtinai bus laikomas neteisėtu ir galės būti pagrindas reikalauti vadovo atsakomybės. Vadovaujantis nuosekliai formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, interesų konflikto situacijoje priimtas sprendimas yra teisėtas ir neužtraukia vadovui atsakomybės, jeigu:

1. toks sprendimas yra patvirtintas aukštesnės grandies organo, jeigu vadovas šiam organui prieš tai pateikė pakankamai informacijos apie interesų konfliktą (nota bene: akcininkų pritarimas šalina vadovo atsakomybę, tik jeigu bendrovė yra moki ir akcininkų pritarimas nepažeidžia viešojo intereso bei smulkiųjų akcininkų teisių), arba
2. toks sprendimas nėra žalingas (nesukelia nuostolių).

Žinoma, bendrovės dokumentuose gali būti numatytos protingos šios taisyklės modifikacijos ir/ar išimtys. Pavyzdžiui, valdybos darbo reglamente galėtų būti nustatyta bauda už valdybos narių veikimą interesų konflikto situacijoje, nepaisant to, ar bendrovė dėl to patyria žalos.

Svarbu taip pat atkreipti dėmesį, jog netgi jeigu vadovas gauna aukštesnės grandies organo pritarimą veikimui interesų konflikto situacijoje, tai ne visiškai eliminuoja jo atsakomybę. Jeigu vadovas vėliau atlieka veiksmus, kurie aukštesnės grandies organo nebuvo patvirtinti, jam už šiuos veiksmus gali būti taikoma atsakomybė. Pavyzdžiui, jeigu bendrovės valdyba pritaria direktoriaus sprendimui sudaryti sutartį dėl ilgalaikio turto pardavimo direktoriaus sutuoktinės įmonei, pats sutarties sudarymo faktas nesukels direktoriui atsakomybės (nes yra gautas pritarimas). Tačiau jeigu direktorius, sudaręs sutartį, savarankiškai atideda atsiskaitymo pagal sutartį terminą sutuoktinės įmonės naudai, šis veiksmas jau galėtų būti pagrindas atsakomybei.