Įžvalgos
Lietuva
Tinklaraštis
Advokatų kontora, kuri rūpinasi savo klientais

Fiktyviems paslaugų teikėjams atėjo blogi laikai

Pasitaiko, kad įmonių finansus valdantys asmenys (nebūtinai vadovai) su bendrovių pinigais elgiasi kaip su asmeniniu turtu. Pavyzdžiui, naudoja įmonės lėšas ne įmonei suteiktoms paslaugoms apmokėti. Neretai šie asmenys įmonės finansus švaisto „atsiskaitymui“ už paslaugas, kurios įmonei nebuvo suteiktos, su tikslu pasisavinti dalį įmonės turto. Tiek pirmuoju, tiek antruoju atveju naujiems įmonės savininkams ar vadovams gali atrodyti, jog teisiniais būdais sumokėtų pinigų nepavyks atgauti, nes nepavyks įrodyti, jog materialios išraiškos neturinčios paslaugos įmonei nebuvo suteiktos. Toks požiūris nėra teisingas.

Pareiga įrodyti, jog paslaugos buvo suteiktos, tenka paslaugų teikėjui

Reguliavimas numato paslaugų teikėjui pareigą, kliento reikalavimu patekti jam visą informaciją apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą bei nedelsiant pateikti klientui ataskaitą apie suteiktas paslaugas. Ilgą laiką Lietuvos teismų praktika nepateikė aiškaus atsakymo, ar nurodyta pareiga yra aktuali ir tuo atveju, jeigu klientas kvestionuoja jau įvykusį atsiskaitymą už neva suteiktas paslaugas.

Situacija pasikeitė 2019 m. pabaigoje bei 2020 m. pradžioje LAT suformavus praktiką, jog paslaugų teikėjas turi pareigą informaciją apie suteiktas paslaugas pateikti klientui. Tai galioja ir tuo atveju, jeigu su paslaugų teikėju jau yra atsiskaityta, o jeigu ginčas pasiekia teismus – paslaugų teikėjas turi šią informaciją pateikti teismui. Kitaip tariant, būtent paslaugų teikėjas privalo įrodyti, jog jis suteikė paslaugas ir teisėtai gavo už tai apmokėjimą, o jeigu neįrodo – privalo grąžinti gautus pinigus.

Sąskaitos išrašymas ir apmokėjimas nėra nenuginčijami įrodymai

Dažnai kyla klausimas, ar apskritai verta ginčytis dėl paslaugų, kai už šias paslaugas įmonei jau yra išrašyta sąskaita, ji yra įtraukta į įmonės buhalterinę apskaitą ir apmokėta. Būtina suprasti, jog sąskaitos ir kiti buhalterinės apskaitos dokumentai yra dokumentai, kuriais yra įforminamos ūkinės operacijos, tačiau patys nėra ūkinės operacijos. Tai reiškia, kad sąskaitos išrašymas yra tik vienas, tačiau tikrai nepagrindinis paslaugų suteikimo įrodymas. Atitinkamai ir išrašytos sąskaitos apmokėjimas yra ginčytinas įrodymas, jeigu paslaugos iš tiesų nebuvo suteiktos. Dėl šios priežasties visais atvejais, kai paslaugų teikėjas negali pagrįsti paslaugų suteikimo kitais dokumentais ar duomenimis (kliento naudai parengtomis analizėmis, išvadomis ir panašaus pobūdžio dokumentais, komunikacijos su klientu medžiaga bei pan.), atsiskaitymus už neva suteiktas paslaugas tikrai galima ginčyti.

Svarbu pasirinkti tinkamą teisių gynybos būdą

Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog viskas yra paprasta – nesuteikei paslaugų, grąžink pinigus,  tačiau būtina suprasti, kad priklausomai nuo situacijos, turėtų būti taikomi skirtingi teisiniai gynybos būdai. Pavyzdžiui, jeigu paslaugos iš viso nebuvo teikiamos, atsiskaitymą galima ginčyti kaip fiktyvų. Tuo tarpu jeigu paslaugos buvo teikiamos, tačiau buvo suteiktos mažesne apimtimi, negu už jas buvo sumokėta, ginčyti atsiskaitymą kaip fiktyvų jau būtų rizikinga, nes paslaugų teikimas (kad ir mažesne apimtimi) paneigia atsiskaitymo fiktyvumą. Tokiu atveju yra aktualus kitas teisinės gynybos būdas – suteiktų paslaugų vertę viršijančios atsiskaitymo sumos kaip be pagrindo įgyto turto išreikalavimas. Be to, svarbu ir tai, jog be nurodytų egzistuoja ir kitos teisinės priemonės, viena iš jų – įmonės vadovo (įskaitant buvusį), suorganizavusio atsiskaitymą už nesuteiktas paslaugas, atsakomybė. Taigi, kaip ir medicinoje nėra vaisto nuo visų ligų, lygiai taip pat ir šiuo atveju būtina įvertinti visas aplinkybes, pasverti visus „už bei prieš“ ir pasirinkti tinkamą teisių gynybos būdą.