Kartais mes nesusimąstome, kokiais duomenimis ir kokiu dideliu jų kiekiu apie mus, mūsų visuomenę, ekonomiką, sprendimus disponuoja valdžios institucijos ir valstybės valdomos įmonės (toliau – viešojo sektoriaus subjektai). Duomenis, kuriais disponuoja viešojo sektoriaus subjektai, visuomenė ir kiekvienas jos narys turi teisę gauti. Šie duomenys tam tikra prasme yra visuomenės turtas.

Teisinis pagrindas

Teisę gauti informaciją pirmiausiai užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis, kuriame be kita ko yra nustatyta, kad (i) žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, (i) kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai, kad (iii) pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį.

Šios Konstitucijos nuostatos sudaro pagrindą kiekvienam asmeniui, tiek fiziniam, tiek juridiniam, gauti informaciją iš viešojo sektoriaus subjektų.

Šios teisės įgyvendinimo sąlygas, priemones ir tvarką bei viešojo sektoriaus subjektų pareigas nustato Teisės gauti informaciją ir duomenų pakartotinio naudojimo įstatymas (toliau – Įstatymas).

Trys elementai

Galima išskirti tris viešojo sektoriaus subjektų pareigos teikti ir asmenų teisės gauti duomenis įgyvendinimo elementus.

Pirmasis susijęs su pavienių asmenų teise gauti ir viešojo sektoriaus subjektų pareiga teikti duomenis. Kiekvienas asmuo turi teisę gauti bet kuriuos duomenis (yra išimčių), kuriais disponuoja viešojo sektoriaus subjektas. Ši teisė įgyvendinama Viešojo administravimo įstatymo tvarka, t. y. asmuo gali kreiptis į viešojo sektoriaus subjektą ir prašyti pateikti duomenis, kuriuos gauti tas asmuo pageidauja ir kuriais viešojo sektoriaus subjektas disponuoja. Tai gali būti konkretus dokumentas ar duomenys. Viešojo sektoriaus subjektas gavęs tokį asmens prašymą turi pareigą duomenis asmeniui pateikti arba atsakyti asmeniui per 20 darbo dienų. Teikdamas duomenis viešojo sektoriaus subjektas turi vadovautis Įstatymo 6 straipsnyje numatytais principais, tokiais kaip duomenų išsamumo (turi būti pateikti visi prašymo turinį atitinkantys duomenys), duomenų tikslumo (teikiami duomenys turi atitikti viešojo sektoriaus subjekto turimus duomenis) ir kitais. Atkreiptinas dėmesys, kad prašymo formai nėra taikomi reikalavimai. Taigi asmuo tiek žodžiu, tiek raštu ar elektroninėmis ryšio priemonėmis ir laisva turinio atžvilgiu forma gali pateikti prašymą.

Antrasis elementas yra susijęs su viešojo sektoriaus institucijų pareiga teikti informaciją apie jos veiklą savo interneto svetainėje, pavyzdžiui, informacija apie vidutinį darbo užmokestį pagal einamas pareigas, informaciją apie įsiteisėjusius teismų sprendimus, kuriuose konstatuojami pažeidimai institucijoje, informacija apie institucijos tarnautojų tarnybinius nusižengimus, jų paskatinimus ir apdovanojimus bei kita Įstatymo 5 straipsnyje nurodyta informacija.

Trečiasis elementas yra apie viešojo sektoriaus subjektų disponuojamų duomenų parengimą, prieinamumą ir teikimą pakartotiniam naudojimui tiek komerciniais, tiek ir ne komerciniais tikslais, kurie skiriasi nuo pirminio viešojo duomenų naudojimo tikslo. Susijusios Įstatymo nuostatos įgyvendina ES direktyvoje 2019/1024 “Dėl atvirų duomenų ir viešojo sektoriaus informacijos pakartotinio naudojimo” nustatytus standartus ir reikalavimus.

Viešojo sektoriaus duomenų atvėrimo ir jų panaudojimo svarba nėra pakankamai įvertinta Lietuvoje, nors potencialas tokių duomenų panaudojimo yra didelis. Viešasis sektorius disponuoja sunkiai įsivaizduojamu kiekiu informacijos ir duomenų, susijusių su įvairiais visuomenės ir valstybės socialinio ir ekonominio gyvenimo aspektais. Šių duomenų kokybiškas ir efektyvus atvėrimas leistų verslo subjektams, organizacijoms ir startuoliams kurti ir plėtoti ne tik inovatyvias paslaugas ir sprendimus, kurie palengvintų kasdieninį gyvenimą (tokių kaip viešojo transporto programėlės ar įvairūs nekilnojamojo turto žemėlapiai), tačiau ir kurti naujus verslo modelius ar panaudoti duomenis valstybės  valdymo lygiu priimant strateginius sprendimus, pavyzdžiui, pasitelkti viešojo sektoriaus duomenis kaip vieną iš komponentų prognozuojant visuomenės raidos scenarijus, išskirti visuomenei kylančias galimybes ir rizikas, stebėti ir prireikus koreguoti raidos scenarijus.

Vis dėlto, nors Lietuvos viešojo sektoriaus duomenų atveriama vis daugiau, tačiau vis dar egzistuoja nemažai kliūčių ir iššūkių, kuriuos reikia įveikti norint efektyviai panaudoti viešojo sektoriaus duomenis. Pirmiausiai, tai ik galo neišspręsti duomenų valdysenos, duomenų kokybės, duomenų inventorizacijos ir metaduomenų klausimai, trūksta bendrų duomenų standartų ir metodikų skirtingiems duomenų rinkiniams. Taip pat atrodo, kad viešajame sektoriuje trūksta žmonių su duomenų valdysenos ir analitinėmis kompetencijomis. Tolesnė viešojo sektoriaus duomenų atvėrimo plėtros perspektyva turėtų būti siejama su bendra valstybės informacinių išteklių valdymo idėja ir strategija.

Išimtys

Kaip ir visos teisės, asmens teisė gauti duomenis nėra absoliuti. Tam tikrų duomenų atžvilgiu Įstatymo reikalavimai netaikomi, pavyzdžiui:

• Duomenys, kurių tvarkymas nėra įstatymuose ar kituose norminiuose aktuose nustatyta viešoji to subjekto funkcija;
• Duomenys, kurių prieiga neleidžiama ar ribojama dėl asmens duomenų apsaugos;
• Duomenys, kurie nėra prieinami dėl nacionalinio ar visuomenės saugumo ar šalies gynybos interesų;
• Duomenys, kurie sudaro valstybės, tarnybos, banko, komercinę, profesinę paslaptį;
• Duomenys, kurie nėra prieinami dėl komercinio konfidencialumo;
• Duomenys, į kuriuos trečiosios šalys turi intelektinės nuosavybės teises.

Žvelgiant iš duomenų apsaugos perspektyvos, asmenys ir ypač verslo subjektai, kurie perduoda duomenis viešojo sektoriaus subjektams, pavyzdžiui, vykdomų sutarčių, teikiamų paslaugų pagrindu ar viešųjų pirkimų metu, turėtų atkreipti į dėmesį į savo turimų duomenų apsaugos svarbą ir imtis priemonių būtinų tinkamai apsaugoti perduodamą, pavyzdžiui, svarbią ir/ar jautrią komercinę informaciją, kad jos viešojo sektoriaus subjektas neatskleistų, jei asmuo Įstatymo nustatyta tvarka jos paprašytų.