Praktikoje tiekėjams dažnai skauda, kai perkančiosios organizacijos nutraukia įsibėgėjusias pirkimo procedūras.
Žemiau pateiksiu kelis praktinius pavyzdžius, kurie leis geriau suvokti, kada perkančioji organizacija iš tiesų gali nutraukti pirkimą, o kada tokį sprendimą visgi būtų galima ginčyti.
Praktinė situacija Nr. 1
Perkančioji organizacija pirkimo sąlygose nusimatė, kad negavus planuoto finansavimo turi teisę nesudaryti sutarties, o sudarius – turi teisę ją nutraukti. Vykdant pirkimą visgi paaiškėja, kad finansavimas nebus skirtas ir perkančioji organizacija atsisako sudaryti sutartį su laimėtoju.
Ar galima skųsti tokį sprendimą?
Daugeliu atvejų- nevertėtų.
Lietuvos apeliacinis teismas yra nagrinėjęs ginčų, kuriuose konstatavo kad tokia pirkimo dokumentuose išviešinta pirkimo ar sutarties nutraukimo aplinkybė yra galima, kadangi perkančiosioms organizacijoms nėra draudžiama pradėti pirkimo procedūras iki finansavimo skyrimo. Suprantu, kad verslui skauda, kai suinvestavus į dalyvavimą pirkime, prieš pat sutartį tenka sustoti, tačiau šiuo atveju dar paskelbus pirkimą riziką permetama ant tiekėjo pečių – įsivertink galimus kaštus, jei taip nutiks. Beje, jei sutartis buvo pradėta vykdyti, tai šiuo iki nutraukimo šiuo pagrindu patirtas tiekėjo išlaidas perkančioji organizacija privalo kompensuoti.
Populiariausia praktinė situacija Nr. 2
Perkančioji organizacija, nustačiusi pirkimo laimėtoją, priėmė sprendimą nutraukti pirkimo procedūras dėl techninėje specifikacijoje pastebėtų klaidų. Viskas būtų kaip ir gerai – juk nereiktų tęsti prekės ar paslaugos, kurios nereikia ar net neįmanoma nupirkti dėl ydingų sąlygų. Bet tiekėjai po mėnesio pamato naują, bet iš esmės identišką pirmajam pirkimą, ir kur gi buvo tos esminės pirkimo sąlygų klaidos tampa nebeaišku. Labiau net kyla nusivylimas, kad gal pirkimas buvo nutrauktas, nes „ne tas laimėjo“ .
Ar galima ginčyti tokį perkančiosios organizacijos sprendimą?
Nors perkančiajai organizacijai nėra draudžiama nutraukti (ir netgi būtinai tai padaryti) pradėtas pirkimo procedūras, kai kyla rizika, kad bus įsigytas pirkimo objektas neatitinkantis perkančiosios organizacijos poreikių, visgi jei sprendime nutraukti pirkimą pateikiami vos keli lakoniški argumentai, tai verslui aiškumo ir pasitikėjimo neprideda.
Tiekėjams, kurie sprendime dėl pirkimo nutraukimo pasigenda aiškių motyvų tai kokios gi tos pirkimo sąlygos buvo ydingos, kur perkančioji organizacija nustatė klaidas, rekomenduočiau teikti bent jau pretenziją (o po atsakymo į ją svarstyti apie teisminio ginčo perspektyvas). Pretenzijoje siūlyčiau:
- Akcentuoti priežastis kodėl sprendimas nutraukti pirkimo procedūras būtų neteisėtas;
- Paaiškinti, kad neaiškiai suformuluoto reikalavimo tikrąjį turinį galima nustatyti atsižvelgiant į pirkimo dokumentų visumą: t. y. sutarties vykdymo sąlygas, perkančiosios organizacijos tiekėjams teiktus pirkimo sąlygų paaiškinimus ir pan. (jei tą įmanoma įrodyti);
- Įrodyti, kad Perkančiosios organizacijos pirkimo sąlygose nustatyta klaida nėra tokia esminė dėl kurios iškiltų riziką įsigyti perkančiosios organizacijos poreikių neatitinkantį pirkimo objektą ir/ar ji turėtų įtakos pirkimo rezultatams ir dėl to reikėtų nutraukti pirkimo procedūras.
Ką galėtų ir turėtų daryti perkančiosios organizacijos?
Neapsiriboti vien tik abstrakčiomis nuostatomis, o pateikti motyvuotas priežastis lėmusias sprendimą nutraukti pradėtas pirkimo procedūras (kaip, kodėl viena ar kita sąlyga neleidžia tęsti pirkimo, kaip ji bus keičiama naujame pirkime). Tokiu būdu tiekėjai turės didesnės galimybes įsivertinti tokio sprendimo (ne)pagrįstumą ir atitinkamai matydami realias tikras priežastis neteiks pretenzijų, grįstų vien spėjimais. Deja, kai tikrų ir nuoširdžių motyvų sprendimuose dėl pirkimo nutraukimo nėra, tai verslui lieka tik spėlioti, o tada jau užsisuka ir pretenzijų ratas.
Buvo aktualu?
Pamatykite visus (NE)VIEŠOS VIEŠŲJŲ PIRKIMŲ PASLAPTYS įrašus vienoje vietoje! 🌐
