Interviu su Dr. Markian Malskyy, Vadovaujantysis partneris, advokatų kontora Arzinger (Ukraina)
Kalbina Vilija Viešūnaitė, advokatų profesinės bendrijos TRINITI JUREX vadovaujanti partnerė
Vilija Viešūnaitė (VV): p. Markian, kaip sužinojote apie karo pradžią ir kokia buvo Jūsų pirmoji reakcija kaip advokatų kontoros partnerio?
Dr. Markian Malskyy (MM): Ši istorija turi savotiškos paslapties. Važiuojant naktiniu traukiniu iš Kijevo į Lvovą mane pažadino skambutis iš apsaugos tarnybos, kad sistemoje kažkas negerai. To niekada nėra buvę. Maždaug po valandos pasigirdo sprogimai ir oro pavojaus sirenos. Nuo tos akimirkos nebeužmigau. Netrukus į grupės telefone pokalbį atėjo žinutę: „Prasidėjo karas“. Kaip ir visus ukrainiečius, sprogimai mane sukrėtė. Iš rankų nepaleidome telefonų ir nuolat sekėme naujienas. Tai atrodė siurrealistiškai – tokius garsus esame įpratę girdėti dokumentiniuose filmuose, o ne tikrovėje už lango.
Mano pirmoji reakcija buvo dvejopa – ir asmeninė, ir profesinė. Tai buvo šokas, bet kartu ir tam tikras aiškumas: supratau, kad atėjo laikas, kuriam ruošėmės. Kaip vadovaujantis kontoros partneris supratau, kad privalau padėti komandai išlikti tvirtai – pasirūpinti žmonių saugumu bei parodyti, kad nors pasaulis per naktį pasikeitė, sustingti neturime teisės.
VV: Kokie buvo pirmieji jūsų žingsniai siekiant pasirūpinti komandos saugumu ir klientų interesais?
MM: Dar gerokai prieš 2022-ųjų vasarį kontoroje buvome įsteigę krizių koordinavimo grupę, kurią sudarė dešimt žmonių ir kuri veikė keturis mėnesius. Tas pasirengimas buvo mūsų sėkmės raktas. Pirmąją invazijos dieną grupė nedelsdama peržiūrėjo evakuacijos planus, susisiekė su kolegomis, kad įvertintų jų neatidėliotinus poreikius, ir pradėjo perkelinėti žmones į iš anksto išnuomotus butus saugesnėse vietose (apie 500 kv. metrų ploto), kurių nuomos sutartis pasirašėme ir apmokėjome dar 2025 m. vasario 7 d. Norėjome užtikrinti, kad mūsų žmonės turėtų saugų prieglobstį, transporto galimybes ir patikimus komunikacijos kanalus.
Tuo pačiu metu susisiekėme ir su klientais. Daugeliui vien žinia, kad „Arzinger tęsia darbą ir jūsų reikalai yra visiškai kontroliuojami“ suteikė didžiulį palengvėjimą.
Saugumas ir tęstinumas – tai buvo dvi pagrindinės mūsų gairės nuo pirmųjų valandų. Pirmąją savaitę susisiekėme su visa komanda, kad išsiaiškintume, kur kas yra ir kokių veiksmų galime imtis toliau. Mūsų klaida buvo ta, kad evakuacijos automobiliuose neturėjome pakankamai degalų, nes nesitikėjome, jog degalinės dirbs lėtai ir bus įvesti 20 litrų apribojimai vienam automobiliui. Keliuose greitai susidarė spūstys judančių į vakarus automobilių, todėl daugeliui teko trumpinti savo evakuacijos planus pradėjus stigti kuro.
COVID-19 krizė, paradoksalu, tapo mūsų stiprybės šaltiniu – išmokome, kaip išlikti kartu net tada, kai mus skiria ekranai. Ta virtuali erdvė tapo mūsų jungiančia gija ir išgelbėjo daugelį verslų.
VV: Koks momentas Jums asmeniškai labiausiai įstrigo iš tų pirmųjų dienų?
MM: Rytais užplūsdavo žinučių lavina iš kolegų mūsų vidiniame pokalbių kanale. Kai kurios buvo labai gyvenimiškos: „Kur man eiti?“, „Ar saugu traukinių stotyje?“ Kitos – emocingos, kupinos baimės ir netikėjimo. Skaitydami žinutes supratome, kad tikrasis vadovavimas tokioje situacijoje nėra apie strategiją, o apie buvimą kartu ir paprastus veiksmus. Valandų valandas praleidome atsakinėdami, tikrindami, ramindami ir koordinuodami. Didžiulį vaidmenį suvaidino pasirengusi ir atsidavusi komanda. Tai buvo alinantis laikas, tačiau kartu jis suteikė jėgų – priminė, kad įmonė yra ne tik darbo vieta, bet ir bendruomenė. Galiausiai visas mūsų krizių planas rėmėsi viena mintimi – kontora perima krizę savo darbuotojų, jų artimųjų ir net augintinių vardu. Dar iki karo supratome, kad esame ta vieta, aplink kurią sukasi mūsų žmonių gyvenimai, tad evakuacijos planų sąrašai buvo nemaži.
VV: Kaip kontora pritaikė savo kasdienę veiklą prasidėjus karui? Ar buvote tam pasirengę?
MM: Taip, buvome pasirengę labiau nei manėme. Didžioji dalis mūsų IT infrastruktūros jau veikė debesijos pagrindu, todėl galėjome beveik iš karto pereiti prie nuotolinio darbo. Dar prieš karą buvome surengę pirmosios medicininės pagalbos mokymus ir ekstremalių situacijų pratybas, tad žmonės žinojo, kaip elgtis, ir tai padėjo sumažinti paniką.
Žinoma, ne viskas vyko sklandžiai. Kai kurie kolegos patyrė bombardavimus, kiti neturėjo stabilaus interneto ryšio, daliai nepavyko evakuotis, o kiti nusprendė likti Ukrainoje. Tačiau dėl iš anksto parengtų struktūrų galėjome perskirstyti darbo krūvius, palaikyti vieni kitus ir tęsti darbus. Praėjus vos kelioms dienoms, „Arzinger“ vėl veikė – gal ne „įprastai“, bet taip efektyviai, kaip tik leido aplinkybės. Žinoma, pirmą savaitę ar dvi darbas buvo sustojęs, tačiau netrukus viskas pamažu sugrįžo į ritmą.
VV: Kaip reagavo klientai? Kuri veiklos sritis nukentėjo labiausiai?
MM: Klientai jautė ir nerimą, ir solidarumą, tačiau, žinoma, jiems patiems tai irgi buvo įtemptas metas. Dauguma projektų iš pradžių sustojo. Krizės metu kiekvienas elgiamės skirtingai. Tarptautiniams klientams svarbiausia buvo užtikrintumas, kad jų teisiniai reikalai Ukrainoje nenutrūks. Vietos klientai tuo metu sprendė egzistencinius iššūkius – perkėlė verslus, pertvarkė tiekimo grandines, rūpinosi darbuotojų saugumu bei savo žeme ir šalimi. Pirmosios labiausiai paveiktos sritys buvo sandorių teisė ir darbo teisė. Taip pat išaugo skubus poreikis pagalbai perkeliant verslus ir konsultacijoms dėl force majeure aplinkybių.
Tuo pat metu karo pradžioje mūsų darbotvarkėje atsirado pro bono projektų. Teikėme teisinę pagalbą daugeliui Ukrainos ir tarptautinių fondų bei nevyriausybinių organizacijų, kurios padėjo šaliai. Kai kurie iš šių projektų vėliau prisidėjus tarptautiniam finansavimui tapo mokami.
Be to, aktyviai organizavome ir iki šiol organizuojame paramos rinkimo iniciatyvas Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms bei kitiems humanitariniams tikslams. Socialinis įsitraukimas tapo neatsiejama mūsų darbo dalimi. Mes jautėme stiprią atsakomybę prisidėti ne tik prie verslo, bet ir prie visuomenės gerovės.
Mūsų komandoms teko labai greitai prisitaikyti, dažnai dirbant beveik be poilsio. Labiausiai mane sužavėjo, kaip operatyviai mūsų teisininkai reagavo – keitė veiklos kryptį, gilinosi į naujas teisines ir karines temas bei sugebėjo išlaikyti klientų pasitikėjimą.
VV: Ar teko perkelti darbuotojus, keisti biurus, diegti naujas technologijas?
MM: Taip. Relokacija buvo vienas esminių veiksmų. Kolegos ir jų šeimos persikėlė į saugesnes vietas – tai suteikė ne tik fizinį, bet ir psichologinį saugumą. Technologiškai teko pereiti į kitą lygmenį. Nuotolinės darbo priemonės veikė jau anksčiau, tačiau per kelias dienas reikėjo jas išplėsti visai komandai. Vaizdo skambučiai, debesų platformos, saugūs ryšio kanalai tapo kasdienybe. Taip pat sukūrėme naujus vidinius protokolus, kad apsaugotume jautrius duomenis net dirbdami karo sąlygomis.
VV: Kokius ilgalaikius pokyčius krizė įnešė į kontoros strategiją?
MM: Karas iš esmės pakeitė teisinę rinką, bet mes greitai prisitaikėme. Sustiprinome dėmesį klientų kasdieniams poreikiams, o atsparumas tapo mūsų strategijos šerdimi. Dabar advokatų kontoros turi būti ne tik teisės ekspertai, bet ir rizikos bei tvarumo konsultantai. Šias perspektyvas integruojame į santykius su klientais ir savo veiklą. Šiandien „Arzinger“ yra viena iš nedaugelio kontorų, kurių visi partneriai tebėra Ukrainoje – mes sąmoningai pasirinkome likti šalia klientų ir valstybės.
VV: Kaip karas paveikė kontoros kultūrą – komandą, komunikaciją, moralę?
MM: Karas išbandė mūsų organizacijos kultūrą taip, kaip niekada nebūtume įsivaizdavę. Tačiau kartu jis ją ir sustiprino. Sustiprėjo solidarumo, tarpusavio palaikymo ir atsakomybės jausmas. Bendravimas tapo artimesnis ir atviresnis – kasdieniai susitikimai, vadovybės atnaujinimai, atviri pokalbiai apie baimes ir iššūkius. Moralė natūraliai svyravo – baimė, nuovargis ir liūdesys buvo labai tikri, apčiuopiami jausmai. Tačiau kiekviena sėkmės istorija, kiekvienas išspręstas kliento klausimas ir kiekvienas saugiai evakuotas kolega stiprino mūsų tikėjimą, kad kartu galime įveikti bet ką. Paradoksalu, bet karas padarė „Arzinger“ ne silpnesnę, o dar labiau susitelkusią. Žinoma, ir Ukrainos kariuomenės sėkmės stipriai pakėlė moralę. Šimtai degančių rusiškų tankų, iš dangaus krintantys sraigtasparniai ir lėktuvai bei akivaizdus okupantų neprofesionalumas suteikė mums stiprybės. Įsibrovėlių beprasmiški veiksmai ir ukrainiečių kovotojų nepalaužiamas didvyriškumas leido patikėti – Ukraina stovės iki galo.
VV: Ar buvo esminių sprendimų dėl personalo, santykių su klientais ar partnerystės, kuriuos laikote lūžio taškais?
MM: Taip. Vienas iš tokių lūžio taškų buvo sprendimas visų pirma prioritetu laikyti darbuotojų saugumą – net jei prireiktų kuriam laikui apriboti kontoros veiklą. Šis sprendimas sustiprino pasitikėjimą viduje ir paskatino žmones dar labiau įsitraukti bei atsidavusiai dirbti.
Kitas svarbus momentas – glaudesnis bendradarbiavimas su tarptautinėmis teisės įmonėmis. Kai Ukraina atsidūrė pasaulio dėmesio centre, tarpvalstybinis bendradarbiavimas smarkiai išaugo. Daugelis mūsų užsienio kolegų nedelsdami pasiūlė pagalbą – padėjo perkelti mūsų žmones į saugesnes šalis arba suteikė jiems laikinas darbo galimybes sunkiausiu metu. Toks solidarumas buvo neįkainojamas ir parodė, kokia stipri yra mūsų profesinė bendruomenė. Įsitvirtinę kaip patikimas Ukrainos partneris, galėjome ir toliau sėkmingai aptarnauti tarptautinius klientus bei stiprinti ilgalaikes pasaulines partnerystes.
VV: Atsigręžus atgal, kokias lyderystės pamokas labiausiai įsidėmėjote vadovaudami karo metu?
MM: Galėčiau išskirti kelias svarbias pamokas:
- Pasirengimas yra lemiamas dalykas: net ir netobuli planai gali išgelbėti gyvybes ir padėti išlaikyti verslą.
- Buvimas šalia yra tikroji lyderystė: matomumas, prieinamumas ir gebėjimas reaguoti yra svarbesni už tobulas strategijas.
- Empatija yra stiprybė: žmonės iš lyderių tikisi ne tik nurodymų, bet ir žmogiškumo.
- Ryžtingumas svarbiau už dvejones: krizės metu laiku priimti sprendimai, net jei jie ne idealūs, yra geriau nei delsimas.
Šios pamokos lydės mus dar ilgai po karo pabaigos
VV: Kokius praktinius patarimus duotumėte kitoms advokatų kontoroms, susidūrus su netikėtomis geopolitinėmis ar visuomeninėmis krizėmis??
MM: Visų pirma, iš anksto suburkite krizių valdymo komandą ir parenkite išsamų veiksmų planą, net jei krizė atrodo mažai tikėtina. Tai nieko nekainuoja, bet suteikia visiems daugiau ramybės.
Antra, užtikrinkite saugų būstą ir evakuacijos planus darbuotojams. Logistika yra pirmasis kliuvinys ekstremaliose situacijose, o degalų trūkumas gali tapti rimta problema.
Trečia, apmokykite savo žmones ne tik IT saugumo ar duomenų apsaugos klausimais, bet ir suteikite žinių apie pirmąją pagalbą bei veiksmus ekstremalių situacijų metu.
Ketvirta, patikrinkite savo sistemas, įsitikinkite, kad nuotolinis darbas, vidinė komunikacija ir klientų aptarnavimas galėtų funkcionuoti net visiško sutrikimo atveju. Taip pat pasiruoškite finansiškai padėti savo komandai. Mes iškart išmokėjome maždaug dviejų mėnesių atlyginimus į priekį, kad darbuotojai jaustųsi finansiškai saugūs.
Patirtis parodė, kad bankai, parduotuvės ir mobiliojo ryšio operatoriai veikė stabiliai. Šiek tiek grynųjų kišenėse, minimalūs atsargų rinkiniai skubios pagalbos kuprinėse – greičiau ramybės simbolis nei tikras būtinybės diktuotas poreikis. Esu įsitikinęs, kad išsivysčiusi pasaulio dalis jau išnarstė Ukrainos patirtį po kaulelį ir dabar yra kur kas geriau pasiruošusi.
VV: Kaip įmonės gali suderinti klientų aptarnavimą ir darbuotojų gerovę ekstremalių sukrėtimų metu?
MM: Tai labai subtilus balansas, tačiau principas išlieka paprastas: rūpinkis savo žmonėmis ir jie pasirūpins klientais. Mes užtikrinome psichologinę pagalbą, lankstų darbo grafiką ir supratimą, kad šeima visada turi būti pirmoje vietoje. Taip pat išliko svarbus ir paramos valstybei jausmas – beveik ketvirtus metus iš eilės visi kartu nenustojame aukoti. Paradoksalu, tačiau būtent tai padėjo mums išlaikyti aukštą klientų aptarnavimo lygį, nes žmonės nebuvo priversti rinktis tarp lojalumo įmonei ir ištikimybės artimiesiems – jie jautė, kad įmonė palaiko ir savo darbuotojus, ir šalį.
VV: Ar buvo tam tikrų technologijų, valdymo praktikų ar kultūrinių elementų, kurie pasirodė esantys nepakeičiami?
MM: Taip. Technologijų srityje itin svarbūs buvo debesijos pagrindu veikiantys sprendimai, susirašinėjimo programos ir nuotolinės prieigos platformos. Valdymo požiūriu reguliarūs koordinavimo skambučiai ir greito sprendimų priėmimo protokolai tapo kritiškai reikšmingi. Kultūriniu aspektu svarbiausia buvo pasitikėjimas. Kolegos pasitikėjo vadovybe, kad ši priims jų interesus atitinkančius sprendimus, o vadovybė pasitikėjo komanda, kad ši įveiks iššūkius neeilinėmis aplinkybėmis. Be šios tarpusavio pasitikėjimo kultūros jokios technologijos nebūtų pakankamos.
VV: Kaip, Jūsų manymu, po karo keisis Ukrainos teisinė rinka?
MM: Manau, kad Ukrainos teisinė rinka taps labiau tarptautiška ir orientuota į inovacijas. Atstatymas po karo sukurs milžinišką paklausą infrastruktūros projektams, investicijų pritraukimui ir tarpvalstybiniams sandoriams. Tuo pat metu svarbą išlaikys sankcijos, reguliacinis atitikimas ir ginčų sprendimas. Ukrainos teisės įmonės, gebančios derinti gilų vietos konteksto supratimą su tarptautiniais standartais, turės geriausias galimybes sėkmingai augti. Tikimasi didesnės konkurencijos, nes užsienio advokatų kontoros planuoja ir ateina į mūsų rinką. Vis dėlto esame įsitikinę, kad vietos užteks visiems. Šiuo metu svarbiausia – daryti dar didesnį spaudimą agresoriui, kad jis būtų sustabdytas, priverstas atlyginti padarytą žalą ir kad karas po kelerių metų neatsinaujintų.
VV: Kokie jūsų prioritetai artimiausiais metais, siekiant sustiprinti įmonę prieš galimus netikėtumus ateityje?
MM: Mūsų prioritetai yra trys:
- Atsparumas: toliau stiprinti sistemas, skirtas krizių valdymui, duomenų apsaugai ir veiklos tęstinumui užtikrinti.
- Nuosekli pagalba: jautriai reaguoti į darbuotojų poreikius sudėtingomis aplinkybėmis.
- Pasiruošimas Ukrainos atstatymui: stiprinti tarptautines partnerystes ir pozicijas tarpvalstybiniuose projektuose.
Plėtodami šias sritis siekiame, kad „Arzinger“ taptų ne tik atsparia krizėms, bet ir pasirengusia ateičiai.
VV: Kokią žinutę norėtumėte perduoti jaunajai teisininkų kartai apie lyderystę sukrėtimų laikais?
MM: Lyderystė sukrėtimų metu nėra apie pareigas ar hierarchiją. Ji yra apie atsakomybę ir empatiją. Mano žinutė būtų tokia: nelaukite aiškumo, kad pradėtumėte veikti. Krizių metu aiškumo nebūna – mūsų laikmetis pasmerktas visiškam neapibrėžtumui. Vadovaukite būdami šalia savo žmonių, rūpindamiesi jais ir priimdami sprendimus tada, kai jų reikia labiausiai. Ir, turbūt svarbiausia: niekada neabejokite bendruomenės galia. Teisės įmonė – tai ne tik sutartys ar bylos, bet žmonės, kuriuos vienija pasitikėjimas ir nepaprasta bendros energijos jėga. Būtent sunkiausiais laikais ši jėga tampa tikra varomąja galia.
Interviu publikuotas žurnale „Advokatas“ , 2025 Nr. 7
