Nauji metai – tai laikas, kai vadovai netrukus gaus praėjusių metų finansines ataskaitas. Dažnai būtent jas gavę vadovai pradeda vertinti įmonės veiklos perspektyvas (nors tai klaida – finansinė padėtis turi būti vertinama dažniau nei kartą per metus).

JANĮ aiškiai numato: įmonei tapus nemokia, vadovas privalo nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą (nemokumo tikimybės atveju įstatymas nustato kitas pareigas).

Problemos: žodis „nedelsiant“ nėra apibrėžtas konkrečiu terminu; kai kurios įmonės vis dar turi perspektyvą.

Kartais pasirenkamas „saugiausias“ kelias – skelbti bankrotą.
Kodėl? Teismai nuosekliai pabrėžia, kad būtent įmonės vadovas geriausiai žino (ir privalo žinoti) įmonės finansinę būklę ir jos galimybes vykdyti įsipareigojimus. Todėl pasikeitus situacijai vadovas privalo per kuo trumpesnį laiką reaguoti.

Žinodami, kad ne laiku inicijuotas bankroto procesas gali lemti:

• administracinę atsakomybę,
• civilinę atsakomybę,
• o kartais – ir tyčinio bankroto požymius,

vadovai dažnai renkasi saugumą. Pripažinkime – Lietuvos teisinė aplinka ne visada palanki verslo tęstinumui.

Praėjusių metų pabaigoje vienoje mano laimėtoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas labai aiškiai sudėliojo taškus dėl vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, nurodydamas:

• JANĮ nenumato konkretaus termino pareiškimui dėl bankroto pateikti – kiekvienu atveju vertinama, ar vadovas pakankamai operatyviai ir efektyviai reagavo į nemokumo problemas;
• vadovo pareiga negali būti siejama vien tik su formaliu nemokumo konstatavimu;
• protingos ir pagrįstos pastangos atgaivinti veiklą negali būti laikomos pareigos pažeidimu;
• nemokumo procesas – kraštutinė kreditorių teisių apsaugos priemonė;
• jei vadovas turėjo pakankamą pagrindą (atsižvelgiant į rūpestingo ir apdairaus asmens, veikiančio analogiškomis aplinkybėmis, elgesio standartą) manyti, jog įmonė galės atsiskaityti su kreditoriais, bankroto proceso neinicijavimas neturėtų būti vertinamas kaip pareigos pažeidimas;
• vadovo reagavimas į nemokumo problemas turėtų vykti etapais – pirmiausia sprendžiant jas įmonės viduje, o tik vėliau kreipiantis į teismą.

Kitaip tariant – sužinojus apie nemokumą nebūtina iš karto bėgti su pareiškimu į teismą. Galima laukti. Svarbu ne pasyviai, ne be pagrindo, ir ne be įrodymų, ką, kada ir kodėl darėte.

Todėl nustačius, kad įmonė nemoki, vadovams verta atsakyti į šiuos klausimus:

• ar turiu pagrindą manyti, kad tęsiant veiklą įmonė atsiskaitys su kreditoriais?
• kokių veiksmų imuosi tam pasiekti?
• ar mano veiksmai atitiks rūpestingo ir apdairaus asmens, veikiančio analogiškomis aplinkybėmis, standartą?

Nuo vadovo sprendimo priklauso ne tik įmonės ateitis, bet ir jo paties atsakomybė.