Pagalvojau, kad pats laikas paliesti ir nemokumo administratorių atsakomybės temą, nes bankroto procese visų akys dažniausiai krypsta tik į buvusius vadovus ir jų atsakomybę, o apie administratorių atsakomybę kalbama per mažai. O tai turėtų rūpėti ne tik teisininkams.

Tikiu, kad šia publikacija galimai užsitrauksiu ne vieno administratoriaus rūstybę. Bet o gal… kaip tik kai kurie padėkos – nes žinos, kaip apsisaugoti nuo rizikos gauti ieškinį iš kokio nors mano kliento 😊

Kas gi yra tas nemokumo administratorius?

Tai teismo arba kreditorių paskirtas „laikinasis vadovas“, kuris perima įmonės vairą bankroto metu. Praktiškai tai yra įmonės vadovas bankroto metu, veikiantis įstatymo nustatytose ribose. Administratorius įgyvendina įmonės valdymo organo teises ir pareigas, valdo, naudoja įmonės turtą ir juo disponuoja, gina visų kreditorių, taip pat įmonės teises ir teisėtus interesus, šaukia kreditorių susirinkimus, vadovauja įmonės ūkinei komercinei veiklai, jeigu ji vykdoma, priima ir atleidžia darbuotojus, imasi priemonių skoloms išieškoti iš įmonės skolininkų, ginčija nepagrįstus kreditorių reikalavimus, atstovauja įmonei santykiuose su trečiaisiais asmenimis, parduoda įmonės turtą ar perduoda jį kreditoriams, užtikrina įmonės turto apsaugą, tikrina įmonės sandorius ir sprendžia dėl kreipimosi į teismą dėl jų pripažinimo negaliojančiais ir dėl bankroto pripažinimo tyčiniu bei atlieka kitus bankroto proceso administravimo darbus ir įstatymo nustatytas funkcijas bei pareigas.

Trumpai tariant, bankroto procese administratorius tampa ne tik vadovu, bet ir „kontrolieriumi“ – nuo jo didžia dalimi priklauso priklauso, kiek lėšų atgaus kreditoriai, o kartais net ar buvę vadovai turės problemų su asmenine atsakomybe.

Kokie reikalavimai keliami nemokumo administratoriui?

Administratorius nėra tik formalus statusas, todėl asmeniui, norinčiam administruoti nemokumo procesus, keliami griežti reikalavimai: jis turi turėti nepriekaištingą reputaciją, atitinkamą išsilavinimą ir profesinę patirtį, būti išlaikęs egzaminą, nuolat kelti kvalifikaciją. Administratorius be kita ko, turi drausti savo civilinę atsakomybę profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, laikytis Nemokumo administratorių etikos kodekso.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktais nustatyti specialieji kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jį saisto specialiosios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai. Dėl to bankroto administratorius turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūra būtų maksimaliai naudinga kreditoriams ir bankrutuojančiai įmonei.

Nemokumo administratoriaus neveikimas ar netinkamas veikimas – kokios pasekmės?

Administratoriaus veikla nėra tik formalus procesų koordinavimas – kiekviena klaida gali turėti labai realias pasekmes. Už neveikimą ar netinkamą veikimą administratorius gali sulaukti drausminės, civilinės, administracinės ar net baudžiamosios atsakomybės.

Finansiniu aspektu didžiausia rizika – civilinė atsakomybė (t. y. pareiga atlyginti žalą), gali kilti, jei administratorius: (1) nevykdo įstatymuose ar sutartyje nustatytų pareigų (neteisėtas neveikimas) arba (2) atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba (3) pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Žinoma, civilinei atsakomybei kilti būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas (neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalą, kaltę).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad administratoriaus civilinė atsakomybė priskirtina profesinės civilinės atsakomybės kategorijai, todėl jo veiksmų vertinimas visada matuojamas pagal aukštesnius standartus.

Konkretūs pavyzdžiai, kada gali būti taikoma civilinė atsakomybė:

• nepagrįstai išsimokėtas atlygis,
• netinkamai paskirstytos lėšos kreditorių reikalavimams patenkinti,
• neišreikalautos iš hipotekos kreditoriaus lėšos, skirtos dengti bankroto administravimo išlaidas,
• sudaryti nenaudingi sandoriai dėl turto pardavimo,
• operatyviai nesušaukti kreditorių susirinkimai dėl įmonės turto pardavimo,
• parduotas turtas neįsitikinus, kad jis fiziškai (o ne tik registruose) egzistuoja.

Priklausomai nuo faktinės situacijos reikalauti žalos atlyginimo gali tiek kreditoriai, tiek tretieji asmenys (pavyzdžiui, bankrutuojančios įmonės turto pirkėjai).

Kad kreditoriai ir tretieji asmenys neliktų be apsaugos, administratorius privalo turėti civilinės atsakomybės draudimą (ne mažiau kaip 60 000 EUR vienam įvykiui ir 150 000 EUR per metus visiems draudžiamiesiems įvykiams). Tai reiškia, kad nukentėjusiems asmenims yra užtikrinama galimybė gauti nuostolių atlyginimą – nebent tai būtų nedraudiminis įvykis. Todėl administratorius privalo veikti itin rūpestingai, kvalifikuotai ir sąžiningai – nes kiekvienas jo sprendimas gali virsti jo paties asmenine finansine atsakomybe.

O kaip su bankrutuojančių įmonių buvusiais vadovais, kuriems pareikšti nepagrįsti reikalavimai?

Teismų išaiškinta, kad nemokumo administratorius turi pareigą ne tik išsaugoti ir prižiūrėti perimtą bankrutuojančios įmonės turtą, bet ir jį gausinti – imtis veiksmų dėl kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių pripažinimo negaliojančiais, skolų išieškojimo, ūkinės-komercinės veiklos organizavimo. Visa tai daroma tam, kad kuo didesne apimtimi būtų patenkinti kreditorių reikalavimai.

Praktikoje dažnai pasitaiko situacijų, kai dėl lėšų stygiaus bankroto proceso administravimo išlaidoms (įskaitant administratoriaus atlyginimą) administratoriai ieško pagrindų pareikšti reikalavimus buvusiems įmonės vadovams – neretai remdamiesi menkais arba abejotinais argumentais.

Žinoma, administratorius, veikdamas sąžiningai, turi teisę kreiptis į teismą, gindamas tiek kreditorių, tiek bankrutuojančios įmonės interesus, ir ši teisė niekam nekelia abejonių. Sprendimą dėl ieškinio pareiškimo administratorius priima savarankiškai – kreditorių susirinkimo valia jo nesaisto.

Tačiau teisė reikšti ieškinius negali būti įgyvendinama be atsakomybės. Pasitaiko atvejų, kai ieškiniai reiškiami neįvertinus visos reikalingos informacijos ar jos net nesurinkus. Tokiais atvejais administratorius, net ir pralaimėjęs bylą, dažniausiai išvengia asmeninės atsakomybės – bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš administravimo išlaidos skirtų lėšų. Tai reiškia, kad bylinėjimosi išlaidos dengiamos kreditorių reikalavimų patenkinimo sąskaita. Tačiau ir tos priteisto bylinėjimosi išlaidos, kaip įprasta, taip ir lieka nepadengtos. Ir tuo dažniausiai viskas pasibaigia, nes niekas nedrįsta kelti asmeninės administratoriaus atsakomybės klausimo arba pakankama satisfakcija laiko vien tai, kad byla buvo laimėta.

O gaila. Nors įstatymas nenustato jokių specialių teisės reikšti ieškinius įgyvendinimo sąlygų, tai nereiškia, kad nemokumo administratoriai nėra neliečiami. Jie veikia pagal aukštesnius veiklos ir atsakomybės standartus: privalo elgtis sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai. Jei įrodoma, kad ieškinys pareikštas piktnaudžiaujant teise reikšti ieškinius, pažeidžiant profesinės veiklos standartus ar neturint pakankamo pagrindo manyti, kad ieškinys gali būti patenkintas (kitaip tariant įrodant, kad pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimą), tai gali sudaryti pagrindą iš administratoriaus asmeniškai reikalauti mažų mažiausiai bankroto procese nepadengtų bylinėjimosi išlaidų.

Taigi, administratoriai tikrai nėra neliečiami. Jie turi labai daug galių, bet kartu ir pareigą jas naudoti sąžiningai bei atsakingai. Klausimas tik, ar mes Lietuvoje pakankamai drąsūs kelti klausimą dėl jų atsakomybės? Ar paliksime tai tik teorinėje plotmėje, o administratoriams – privilegiją „išlipti sausiems“?