Eilę metų akcentuojama, kad Lietuvoje trūksta aukštą kompetenciją turinčių pirkimų specialistų. Ši problema žinoma visiems ir sprendžiasi pakankamai lėtai.

Tačiau kai pirkimas finansuojamas ES lėšomis, ši problema tampa tik paties projekto vykdytojo atsakomybe su galimais finansiniais nuostoliais, nors pirkimo priežiūroje dalyvauja ir „pagalbą teikia“ profesionalai.

Kokia yra projekto administravimo ir pirkimo patikrų nauda ir prasmė, jeigu vėliau patikra gali būti atnaujinta ir priimami priešingi sprendimai – jau su finansinėmis pasekmėmis?

Tipinė situacija:

Vykdote iš ES fondų lėšų finansuojamą projektą. Viešojo pirkimo sąlygas parengėte pagal VPT tipines sąlygas arba procedūroje veiksmus atlikote pagal VPT rekomendacijas. Projektą administruojanti institucija, atlikusi patikrą, pastabų pirkimo dokumentams ir procedūrai neturėjo. Atlikus pirkimą ir bebaigiant vykdyti jo sutartį (ar ją įvykdžius) gaunate įtarimą apie pažeidimą arba sprendimą su finansine korekcija dėl jau kitokio tų pačių procedūrų vertinimo.

Ar priežiūros institucijos, turinčios, be kita ko, užtikrinti gero administravimo principą, gali būti atsakingos už Jums skirtą finansinę korekciją, kai ją lėmė vadovavimasis jų rekomendacijomis, tipinėmis sąlygomis arba buvo gautas išankstinis projektą administruojančios institucijos pritarimas pirkimo dokumentams?

LVAT sukėlė lūkestį dėl teisingo atsakomybės projekto vykdytojui ir priežiūros institucijoms padalijimo, pasisakydamas [1], kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje įtvirtintos valstybės deliktinės atsakomybės už valdžios institucijų neteisėtus veiksmus sąlygos, o tokios atsakomybės taikymo ribojimai ir besąlyginis atsakomybės naštos perkėlimas tik perkančiai organizacijai, kai dėl viešųjų pirkimų srityje veikiančių viešojo administravimo subjektų (profesionalų) neveikimo ar netinkamo veikimo perkančiajai organizacijai atsiranda nuostolių, kelia pagrįstų teisinių abejonių teisės normų, tai nustatančių, atitiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o šalių susitarimai, patenkantys į CK 6.252 straipsnyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo sritį, yra negaliojantys.

Kaip šis išaiškinimas veikia praktikoje? Štai kitoje visai šviežioje LVAT nagrinėtoje byloje [2] projekto vykdytojas, vadovaudamasis aukščiau pateiktu išaiškinimu dėl atsakomybės, pabandė atsakomybės reikalauti iš priežiūros institucijų, kai vykdydamas projekto pirkimą vadovavosi jų rekomendacijomis ir teisėto lūkesčio vedinas tikėjosi, kad negavus pastabų iš projektą administruojančios institucijos – pirkimo procedūra yra ir liks vertinama kaip teisėta. Pirkimą įvertinus audito institucijai – vertinimas pasikeitė ir pirkimo procedūra tapo neteisėta. O vyšnia ant torto – finansinė korekcija.

Vis dėlto, projekto vykdytojas už jam taikytą finansinę korekciją liko atsakingas pats vienas. LVAT, pasisakydamas dėl priežiūros institucijų atsakomybės nebuvimo iš esmės akcentavo šias priežastis:

• Profesionalių viešojo administravimo subjektų, veikiančių viešųjų pirkimų teisinių santykių reguliavimo srityje, pritarimas esminiams pirkimo sąlygų pakeitimams pats savaime nepaneigia pažeidimo fakto bei finansinės korekcijos taikymo teisėtumo ir nesuponuoja teisėtų lūkesčių susiformavimo ir jų apsaugos. Konstitucinis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal Konstituciją yra saugomi ir ginami ne visi lūkesčiai;
• Aplinkybė, jog atsakovas atliko išankstinę Pirkimo dokumentų patikrą ir pastabų dėl Pirkimo sąlygų punkto nepareiškė, nėra aplinkybė, šalinanti pareiškėjo atsakomybę, kadangi pagal VPĮ35 straipsnio 4 dalį atsakinga už tinkamą dokumentų parengimą yra Perkančioji organizacija, kuri pirkimo dokumentus rengia vadovaudamasi šio įstatymo nuostatomis;
• Vien tas faktas, kad CPVA, atlikusi Pirkimo vertinimą ir informavusi pareiškėją, kad pastebėjimų, dėl kurių kiltų įtarimas dėl pažeidimo, nenustatė, savaime nereiškia, kad pareiškėjas galėjo įgyti lūkesčių, jog atsakomybė už tinkamą Pirkimo atlikimą pasibaigė. Be kita ko, pranešime apie Pirkimo patikros rezultatus pareiškėjui buvo nurodyta, kad „<…> šie Pirkimo vertinimo rezultatai neriboja CPVA ir kitų kompetentingų institucijų atlikti kitus Pirkimo vertinimo veiksmus ir įtarti / nustatyti pažeidimus, jeigu tokie paaiškėtų vėliau.“;
• VPT atliko Pirkimo kontrolės funkciją, t. y. nenustatyta, kad nagrinėjamu atveju VPT atliko Pirkimo vertinimą, vertino Pirkimo dokumentus ir / ar davė imperatyvius nurodymus perkančiajai organizacijai, todėl nėra jokio pagrindo padaryti išvadą, kad pareiškėjui, kaip perkančiajai organizacijai, nuostolius ekonominės sankcijos pavidalu sukėlė viešųjų pirkimų srityje veikiančių viešojo administravimo subjektų (profesionalų) neveikimas ar netinkamas veikimas.

Taigi bent jau kol kas – atsakomybė išlieka tik projekto vykdytojo rankose. Todėl priimant sprendimą dėl galimybės pasinaudoti ES finansavimu – svarbu įsivertinti visas rizikas ir galimybes šias rizikas maksimaliai suvaldyti.

ES lėšomis finansuojamų projektų viešųjų pirkimų priežiūra atliekama keliais lygiais, atskirų institucijų, pagal jų pačių pasitvirtintas vertinimo metodikas, kurių apimtis nebūtinai sutampa.

Projektų vykdytojai ⬅ projektus administruojančios institucijos ⬅ vadovaujančioji institucija LR finansų ministerija ⬅ audito institucija LR finansų ministerija (anksčiau – Valstybės kontrolė) ⬅ Europos Komisija ⬅ Europos Audito Rūmai

Bet kuriame projekto pirkimo išlaidų peržiūros lygyje po vertinimo gali kilti su finansine korekcija susijusios pasekmės, jeigu institucijų atlikto vertinimo apimtis arba vertinimas bus skirtingas.

Svarbu atskirti priežiūros institucijų kompetencijų ribas: pavyzdžiui VPT nėra už išlaidų tinkamumo vertinimą atsakinga institucija (kaip matyti – jos nėra ir priežiūros institucijų sąraše) ir jai nesuteikta kompetencija vertinti išlaidų tinkamumą finansuoti ir pasisakyti dėl finansinės korekcijos ne(taikymo). Tačiau administruojančiųjų institucijų pageidavimu VPT suteikta kompetencija atlikti pirkimo procedūros teisėtumo vertinimą bei pateikti vertinimo išvadą. Dėl VPT suteiktos kompetencijos gali kilti paradoksali situacija – kai VPT pažeidimą nors ir nustato, savo vertinimo kontekste jį laiko nereikšmingu. Tuo tarpu kitų, pavyzdžiui, administruojančių institucijų, toks pažeidimas išlaidų tinkamumo finansuoti vertinimo kontekste gali būti pagrindu taikyti finansinę korekciją. Taip praktikoje pasireiškia institucijų kompetencijų ir vertinimo apimties skirtumai.

Pažymėtina, kad Viešųjų pirkimų įstatymo 92 str. 3 d., be kita ko, nustatyta, kad Europos Sąjungos finansinę paramą administruojančių ir (ar) audituojančių viešųjų juridinių asmenų vykdant pirkimų priežiūrą priimami sprendimai, atliekami vertinimai neturi prieštarauti metodiniams dokumentams, kuriuos parengė Viešųjų pirkimų tarnyba.

Todėl labai svarbu tinkamai vadovautis VPT rengiamais metodiniais dokumentais, pagal kuriuos vertinimus atlieka ir priežiūros institucijos.

Audito institucija teikia neprivalomojo pobūdžio rekomendacijas, kurios veiksmus projektų vykdytojams sukelia tada, jei sutikdamos su rekomendacijomis administruojančios institucijos priima sprendimus dėl pažeidimų.

Administruojančios institucijos pažeidimų tyrimų procedūras gali inicijuoti ir pačios, atlikdamos pirkimų išankstines ir paskesnes patikras. Tik joms suteikta kompetencija atlikti pažeidimų tyrimus ir priimti privalomojo pobūdžio sprendimus projektų vykdytojų atžvilgiu.

Būtent administruojančios institucijos, veikdamos vadovaujančiosios institucijos (Finansų ministerijos) atsakomybe turi pareigą pasisakyti dėl visų jų administruojamų projektų išlaidų tinkamumo pilna apimtimi.

Tuo tarpu kitos institucijos, pavyzdžiui, audito institucija, Europos Komisija ar Europos Audito rūmai savo vertinimus atlieka atsirinkdamos tik dalį Europos Komisijai deklaruotų projektų išlaidų. Atitinkamai šios vertina tik tam tikrus projektų pirkimus. Taigi tam tikri projektų pirkimai loterijos principu gali turėtų mažiau peržiūros lygių ir atitinkamai mažesnes rizikas dėl skirtingo institucijų vertinimo ir su tuo susijusių galimų finansinių pasekmių.

Svarbus aspektas padedantis projektų vykdytojams mažinti finansinių korekcijų kylimo rizikas – pirkimų vykdymas naudojantis centrinių perkančiųjų organizacijų preliminariosiomis sutartimis ar dinaminėmis pirkimų sistemomis.

Šiais atvejais už visą pirkimo procedūrą atsakinga centrinė perkančioji organizacija, o projekto vykdytojui lieka atsakomybė už atnaujintą varžymąsi (tam tikrais atvejais) ir sutarties sudarymą bei vykdymą.

Vis dėlto, žvelgiant į šių dienų nustatomų pažeidimų tendencijas, svarbu atkreipti dėmesį į centrinių perkančiųjų organizacijų automatiškai sugeneruotų sutarčių sąlygų, skirtų sutarties įsigaliojimui tinkamą išpildymą – priimti tinkamos rūšies sutarties įvykdymo užtikrinimus.

Rekomendacijos projektų vykdytojams:

• Nesivadovauti „aklai“ kitų perkančiųjų organizacijų pirkimų dokumentų pavyzdžiais;
• Įsivertinti realias galimybes projekto pirkimus atlikti CPO PS ar DPS pagrindu;
• Atliekant pirkimus CPO priemonėmis, nepamiršti tinkamai įgyvendinti sąlygų sutarties įsigaliojimui;
• Įsivertinti pakartotinių, atskirų priežiūros institucijų, patikrų galimybę;
• Pirkimo dokumentus rengti ne tik siekiant atliepti į administruojančios institucijos pastabas ir greičiau „paleisti“ pirkimą, bet aktyviai derinti su administruojančia institucija visas klausimų ar abejonių keliančias pirkimo dokumentų sąlygas ir veiksmus procedūroje;
• Turėti aiškius atsakymus, kodėl ir kuo (kieno nurodymais) remiantis priimti atitinkami sprendimai pirkimo procedūroje;
• Aktyviai sekti VPT metodinę medžiagą (o ne neprivalomas rekomendacijas ar nuomones), nuo kurios negali nukrypti priežiūros institucijų vertinimai (VPĮ 92 str. 3 d.).

[1] Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. sausio 4 d.nutartis administracinėje byloje Nr. eA-717-415/2022.

[2] Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. birželio 11 d.nutartis administracinėje byloje Nr. eA-582-629/2025.